ant pasaulio krašto

sėdim pikti
vagonuos tyla
virš girgždančių tiltų
dulkės saują užpildys

sninga vata
- sarkofagus dažysianti
stulpus apkabinus
žaliai spinduliuos

jo širdy neliko romantikos

nes Jonas
Lukas
Morkus
ir Matas
pasakė per daug

jis nemyli savo vaikų

o mes gersime
juoksimės
bei poryt atsibudę
sukursime rojų

jis laužys žaislus ir krūtinę
- iškeliaus pasimelsti

jis blogas
nes esam geri
tiktai mes
paskutiniai
ant krašto pasaulio
tiktai mes
ir siauras takelis
žarijų