Neeiliškai eilinis (juodraštis)

Toks neeiliškai eilinis
Šio pavasario dangus.
Drumsčiasi skaidri mėlynė:
Gatvių dūmuose uždus.
Alpinas atsilapoję
Pliko kalno kailiniai.
O dangus lėtai šviesėja
Nugiedrėjęs murzinai
Po lietaus ar šlapio sniego
Neišplautų patalų...
Miega miestas, dieną miega
Kaip girtuoklis po stalu.
Toks neeiliškai švininis
Šio pavasario dangus
Vilnele dangaus mėlynėj
Su žibuoklėm atsibus.
Nešukuotas žilas Vilnius
Apibrizgusiom kalvom
Šaukia vasarą eilinę
Eiliškesnėn Lietuvon:
Į eiliuotą miesto būtį
Apšvarėti laikinai,
Sužydėti, sužavėti
Dievo akį dyvinai.

Ištaršys vėjelio bluostai
Pramiegojusius atbust:
Ką neeiliškai paglostys,
Kas eiliniškai užsnūs,
Ką audroj staiga palaužęs
Uždarys į buto narvą.
Nelinguokit laiko gūsiais,
Jie neeiliškai sau varva.