Baltoji Mirtis

Grožis Dianos,
Protas pačios išminties.
Tai deivė, sakau Jums,
Tai deivė manosios minties.

Rami, išdidi ir šalta,
Balta marška apsiausta...
Mirtis-deivė manosios minties
Ji graži, paslaptinga..
Skausminga palaima.
Neleidžianti būti kartu.
Suteikianti skausmą ir viltį
Atstojanti viską kartu.

Ji neša ramybę ir poilsį gilų
Savo numylietiems vaikams.
Galim tik tikėti,
Kad jos glėby jiems bus geriau.
O skausmą, ilgesį skausminigą
Mirtis meiliai dalina
Tik mums...

Bet gal ir mes kada būsime
Verti Jos malonės šviesios
Ir mes kadanors išvysime
Šypsnį deivės šitos.

Ji tyliai ateis vieną rytą
Ramiai pasibels į duris
Ir bemat suprasime
Tai JI.. tik Ji.

Galbūt jei tikėjome
Kuonors, pasauly šiam
Tuomet ir mes būsime verti
Malonės deivės baltos.
Baltosios Mirties
Sielos niekaip nesuteptos
Pasitinkančius mus
Pasauly kitam...
Galbūt būsime verti
Žvilgsnio tyriausio visų
Ir šypsenos dailios.

Bet dabar tai nesvarbu.
Likome čia vieni.
Be tėvų, tetų, draugų...
Trėsime būti vieni
Su Mirtimi
Ir nėra kam sakyti:
-Žiūrėk, kaip nuostabu...