Apakintas nakties aš praregėjau. Nutrupėjo dailus natiurmortas nuo blakstienų ir atidengė realizmo drobę tokią, kokią mes pasisiuvome: purviną, trūnyjančią, sugraužtą kandžių.
Apakintas nakties aš pabudau erškėčių pievoje, žydinčioje pelenais. Susmigo į širdį varveklio geluonis, užnuodijo sielą. Šalia stovi nugerta taurė dervos.
-Kurgi dingo mano dangiškasis nektaras?
-Jis priešais tave...
-Taigi čia nuodai!
-Vadink kaip nori...
-Bet... -Užšalo žodžiai gerklėje. Pajutau, kaip kraujas juoduoja gyslose. Tačiau šaukti negaliu, burna užkišta erškėčių žiedais. Verkti irgi neišeina- ašaros virsta dulkėm ir išsibarsto po purvą. Belieka tuščiai mojuoti rankomis.
-Tai ką, pagaliau supratai? Suvokei taurumą godulio ir skaistumą paleistuvystės, apie kurį tau visi šneka?
-Taip -sušnibždėjo sąmonė.
-Štai, apsižvalgyk, kaip tik ką ištrauktas iš įsčių. Nužvelk chaosą, kuriame tu gyveni. Klausykis, kaip nuo jūsų gerumo surambėjusi žemė maldauja žiedadulkių lietaus, kad neužgestų jos žvakė. Bet jau per vėlu...
O kur dingo paparčių žiedai?
-Jų niekada ir nebuvo -atsako mano mintys.
-Tuomet vargas tavo širdy. Prisimenu dar tada, kai žmonių akys spindėjo nelyg žvaigždės. Tuomet kiekvieno sode galėjai rasti po perkūno gėlę...
Pažiūrėk, kaip saulė atsispindi krištoliniame purve. Klausyk, kaip apipešiotos lakštingalos maudosi senkančiuose rasos ežerėliuose, kuriuos jūs vadinate atgyvena. Vakarais jos gieda balades paskutiniems paparčio žiedams.
Baigėsi santarvės ir tikėjimo epocha. Baigėsi su paskutiniu paparčio žydėjimu širdies sode. Juoda dabar balta, tad sniegas svilina, o dilgėlės vadinamos rožėm...
Taip, kad atsisėskim ant kalno, kur žydi mažiausiai erškėčių, ir žvelgdami į žvaigždžių šešėlius pamastykim, kokie geri laikai buvo, kai žvakės šviesa, o ne jos teikiamas karštis buvo didžiausia vertybė...
Ką gi jauti?
-Nostalgiją. Bet kas mum belieka?
-Laukti, kol kraujas virs smėliu ir bus išbarstytas degradacijos vėjyje. Tu juk pavėlavai...
-Argi nieko negalima pakeisti?
-Mesk butelį su rašteliu į erškėčių pievas ir tikėkis, kad sutrupinsi kieno nors natiurmortą, kol ne pervėlu ir jam...