Dviuodegis velnias

Senais laikais, kai aš dar vaikas buvau, žuvis labai gerai kibdavo. Ką ten kibdavo – galima buvo gaudyti rankomis, meškerių net nereikėjo... Kuojas, šapalus, vėgėles
gaudėme  tiesiog plikomis rankomis. Įsibrendi į upę, po nuskendusiais šiekštais,
po šakom pagraibalioji  ir, žiūrėk žuvis jau yra. Juk žuvis kaip katė – jai nugarą glostai, o ji šoną atstato.
Tik va motinos, senelės bardavo mus, vaikus – juk visą dieną vandeny mirkdavom.
Įkalbinėjimai,,, beržų košė’’ mums nelabai padėdavo. Tik mes bijodavom vandeninių velnių. Kaip senelė sakydavo, jie su dviem galvom ir jei viena neįkąs, tai kita tikrai jau nepaleis...
Aš ir žinojau tokią taisyklę: ko bijai, tas ir nutiks.
Pasilenkiau aš iki pat smakro vandenyje, graibau po šiekštu, po suneštais pernykščiais asiūkliais, kurie srovės atnešti čia užstrigo, ir nieko – ką nori daryk, ne vienos žuvies! Kas per velniava...
O kaime tais laikais,, juodai’’ tuos bardavo, kurie taip keikdavosi. Vos tik aš taip pasakiau, velnias ir atsirado. Trinasi šonu į delną,... Aš iš pradžių pamaniau, kad tai paprasčiausia žuvis. Perėmiau nuo uodegos iki galvos, kad paimt už pažiaunių, o ten vėl uodega! Kada ji suspėjo apsisukti... Variau aš ją, varčiau – kaip dvi uodegos, taip dvi... Ir ne vienos galvos! Baisoka pasidarė, bet žvejybinis azartas nugalėjo. Sukandęs dantis suspaudžiau aš jį per patį vidurį ir išmečiau į krantą. Šokinėja jis krante, rangosi, o aš apsidairiau – kaip tyčia, nieko nėra. Išlipau į krantą, atsargiai prisėlinau prie velnio, žiū – o tai vėgėlė... Nemaža tokia, beveik metro ilgio... Na gal kiek trumpesnė... Nematavau. Pasirodo, jinai pasigavo apsnūdusią nemažą kuoją, bet praryti greit nesugebėjo ir virškino sau po truputį, kol aš nepasirodžiau. Taip dviuodegį ir pasinešiau namo.
O kas liečia dvigalvių velnių, tai jie man lig šių dienų dar nepakliuvo.