2008 04 13 nerišlus

Gerai sudiriguoti pamiršus stereotipus,
Tai ne tas pats, kas gyvenimą
Ant drobės dėlioti...
Šnabžda daugelis
Tu nesi toks kaip visi.
Negražus, netinkamas, perkurti...
Surežisuoti
Ir pašalinti patinimus, pagiriojantis.
Svetimą kasdienybei ištrinti...

Pamojuok lazdele ir iš cilindro
Ištrauk pasaką savo vaikams
Sektą senelės, nes tai pamirštama.
Sek ją retkarčiais,
Bet taip įtikinamai,
Kaip jazz‘ą seka saksofonas...
Vaikas pabudęs jos nepamirš,
Tai taps įpročiu sekti
Ją vėlų vakarą tiems, kurie tikės tavimi...

Pamiršus patapšnok per petį,
Pradėk viską iš naujo,
Kad aplankius amnezijai galėtum
Burbėti, jog viską privalai kurti iš naujo...

Delnu priglausiu tau prie kaktos
Karšta...
Kaip tą pirmąją naktį po žvaigždėmis
Ligos padeda gniuždyti nusistovėjusias normas.
Bet aš noriu išeiti iš savo beprotystės,
Jei gali padėk...

Pakelk ranką į dangų ir nublokšk
Pavasarį...
Nusigręžk krimstelsiu,
Kai atsisuksi nebus,
Tai tik gyvenimas ir vėl tau laužo ragus.

Išmok naują tau nepatinkančią psalmę
Dėstytojams ir suok kol pradės pykinti
Gal po kokio 30 metų suvoksi,
Jog tuščiai naktim stūgavai teoremas
Ir ieškojai paprasto žmogaus gyvenimo
Su paprastais pasirinkimais...

p. s. snobui papasakojau šį kvailą minčių kratinį,
o jis jį pavertė himnu,
todėl niekad nesidalino jo su manimi...
na ir gerai
turėsiu progą sudėlioti rišliai...

ATSIPRAŠAU UŽ KLAIDAS