Šiandien regėjau naują grožybės hieroglifą:
jūra, vėjas supa keturis pakaruoklius.
Kartumas burnoj. Balto kartūno kūnas
ant krūmo tarytum kapituliuojanti įvairovė.
Naujieji mėlio ir smėlynų įnagininkai:
skrybėlių jūra, ponai ir pievelės ant
rankšluosčių, moterys su rankdarbiais
rankose, vaikai dažytomis lūpomis.
Žodyje plėšos ligota raidė tarsi lotų
liepsna, pririšta prie tirpstančios žvakės.
Kalbos nuodas: apverčiau visą pasaulį,
kad spurdantį ugnies kablelį pamatyčiau.
Išvydau atsargią pilvotą žmogystą: joje
nekaltai pradėtas kampuotas ženklas,
reiškiantis skausmą, puotą ir neblėstantį
blizgesį.
Purvini tvarsčiai: geltona mergaitės pėda
verčiama į leliją. Du vyrai lengvinasi,
atsukę nugaras į kelią, jungiantį didelį
ir mažą miestus.
Kiekvieno vardas turi po pasiutusią
raidę.
*Taip Kinijoje vadinama motinos meilė.
Šis žodis užrašomas dviem hieroglifais, kurių vienas reiškia skausmą, kitas – meilę.
Patiko staigūs ir įtikinantys įvaizdžių kontrastai, kad ir dviejose pirmose eilutėse: vėjas, saulė ir... pakaruokliai. Tarsi stebėtum viską realybėje ir akys bėgtų nuo vieno objekto prie kito. Įtaigus, gyvas ir prasmingas kūrinys apie visose motinose (mūsų gimimu) paliekamą žymę.
Įtikino, įtraukė ir nepaleido. Dar.
nepatiko. pernelyg didelis dėmesys kalbai :DDD
turiu ir daugiau priekaištų:
*pernelyg daug pastebėta [myžiantys vyrai]
*pernelyg saulėta
*perdaug detalių nusakytų taikliai
*užknisa gebėjimas visą tą gausą suvaldyti