Veid----rodis

Atspindi jis veidą ir kūną...
Kokie tobuli mes atrodom!
Bet mes tobuli juk nebūnam –
Išsekusiom sielom, nuobodūs.
Jį žmonės sumąstė iš niekur,
Tuštybei mūs rodyt sukūrė.
Jame mes atrodome drąsūs –
Be veidrodžio mes susigūžę.
Pranykstam lyg jūroje pėdos,
Lyg lašas, sudegintas saulės,
Mes skubame, slepiamės, bėgam
Prie veidrodžio – mūsų apgaulės.
Pranykstame lyg ir nebuvę,
Juk tobulas neegzistuoja...
Tik veidrodis, senas, nušiuręs,
Paslėps mūsų sieloje duobę.
Ir pyktis, ir džiaugsmas, ir skausmas
Į veidrodžio atspindį gerias.
Sustokit, mes tampam bejausmiais,
Į atspindį grindžiame kelią...