Mano laikas ateis...

[Mano laikas ateis.]

Šiandien Jis turi tik dirbtinę saulę, kurios misija - išvalyti nuo nerimo. Šiluma, keturis centimetrus įsigerianti į kūną. Atseit sušildanti iki širdies gelmių. Visai kaip antroji pusė. Juokingai skamba: saulė Jūsų namuose. Kaip iš reklamos. Bet, jei nori, juokis iki nukritimo, vis tiek jis nevykdo savo misijos, nes vidiniai žvėriukai daug stipresni.

O kai jie iš mažučių virsta dideliais, Jis į pagalbą pasitelkia plastmasinį prietaisėlį, perjunginėjantį Jo pasaulio kanalus, kurį gali valdyti tik Jis pats. Tiesa, retai tai pavyksta. Apskritai tas prietaisėlis retai paimamas, nes Jis mėgsta kai Jo žvėriukai tampa dideliais. Jam patinka mėgautis savo sumišimu. Egoistinis sadistas, lepinantis savo beviltiškas svajones.

Man pakerta kojas, kai Ją pamatau. Užgniaužia kvapą. Dangus Ją sutvėrė taip subtiliai, ir aš vis dar nesugebu suvokti, kaip jam taip pavyko.
Tarsi Jos keistuma užlietų visą mano erdvę taip tirštai, kad man net darosi sunku kvėpuoti. Visada tyrinėju Jos veido bruožus ir kaskart atrandu kažką nepatirto lyg Ji būtų iki galo neišaiškinta, lyg galėtum kaskart žiūrėdamas suteikti Jai kažką iš savęs, taip kaip pačiam norisi. Stebiu Jos šypseną, kuri skaldo į tūkstančius gabalėlių mano ironiją.
Tarsi užgniaužia kvapą. Girdžių Jos balsą, kaip amžinąją gyvybės suteikiančią melodiją, ir net baisu prakalbėt lyg žodžiai ją tuoj pat nutildytų. O aš ją trokštu girdėti amžinai.
Nagrinėju Ją, išrenku ir sudedu Ją iš naujo, lyg nujausčiau, kad tuoj tuoj atrasiu stiprybę savyje pripažinti sau apie Jos svarbą savo pasaulyje, pripažinti Jai. O Ji to nežino. Net nenutuokia, kad Jai kalbant, kažkas prisipildo pilnatvės, o nusišypsojus - šaltumą griaunančios jėgos. Tarsi užgniaužtų kvapą.

[Mano laikas ateis.]

Ji gali tik melstis, kad diena prisipildytų gyvybės. Neerzinančios.
Kad dingtų dulkėti prisiminimai, supurvinantys mintis.
Kad nebeliktų to stipraus širdies tuksenimo, kai akyse pasirodo nerimas.
Kad ramuma išsiplėstų mintyse.
Kad naminė-dirbtinė saulė įvykdytų savo misiją.
Kad vakarykštis stengimasis sukurtų šiandienos istoriją.
Kad gimtadienio proga būtų kam išlysti iš torto.

Juk kai visko netenkame, vis dėlto dar lieka ateitis. Nes tai, kas mūsų nenužudo, mus užgrūdina ir padaro stipresniais.

[Mano palaima ateis.]
Nes aš jaučiu, kad ir Jai pakerta kojas nuo manęs. Iš džiaugsmo. Tarsi užgniaužtų kvapą.