Išduoti,

Skaičiau aš  vėlų vakarą noktiurną.
Namuos mūs sklido šiluma.
Visi užuodė gretima jaukumą.
Visur tvyrojo ta keista tyla.

Tokie keisti veidai nebylūs,
Lelijos ašaras pamilę…
Tokie Jų žvilgsniai tylūs,
Su klauno kauke  leimę tik vaidinę.

Gegutė – laimė kartais tik sušildo,
Pilnatve ir iliuzija gražia.
Jų Meilė išskrenda kas kartą,
Užgimus saulei rytmečio lange.

Išskrido laimė ir liko tuštuma.
Palikus kaukes ir žaizdas veide.
Prabudo skausmas, nes liko kas yra…
Nutraukė laimės – šypsenas veide.


Jaukumas jau sustingo čia,
Ir vaikas verkia paslapčia.
Ištirpo ašara gležna delne,
Sudužo ir idilės nejučia.

Tebeskamba dar natos kambary..
Sušalo nuoširdumas jau gilioj pusnį.
Nors žvilga sniegas baltumu,
Neliko čia tikrų jausmų.

Oj vargo gėlės žydi čia.
Netikro.., bet širdies.
Oj liejas suvaidinta šiluma,
Bet juk nešildo ji, jau ne.

Griūvėsiai tūno – kažkadais pilies tvirtos.
Kupstais apaugusi jų Meilė verkia,
Sudygt negali Ji žiedais brandžiais.

Išžarstė lyg žarijas, meile jie lauže.
Jį pavergė asitra.. tik svetima.
Nuskynęs rožės žiedą purvinos..,
Raktus atidavė nuo laimės jis savos.

Jau bėgo dienos, metai ne vieni..
Širdim gailėjos, kodė dabar namai šalti.
Nekaltinki likimo tu rankdarbiais savais..
Lemtis neklydo -  lazda su dviem galais.

Esi žmogus tu niekas,
Prieš Meilę visagalią.
Tox purvinas, nemielas..
Dar paminėsi tu Jos galią.

Daigelių tavo juokas…
Skambės iš pagarbos.
Dantis aštrius galanda,
Jie tau už nugaros.

Nežaiski likimu bedieviu,
Jis baudžia taip skaudžiai.
Netepk tu balto sniego vėlei,
Nauju nevirs jisai tikrai.

Tu sutepei tyrumą,
Tu iškeitei švelnumą.
Gėdos  tavos pakalnėj..
Tvyros ir karaliaus vien barniai.

Tau žvaigždės spindulių gailės.
Nenoriai  Jos tau švies.
Tau paukščių dainos neskambės,
Jei širdies tavos sąžinė nelies.

Gerumas, meilė – tai vaistai galingi,
Šaltumui, skausmui abejingi.
Atverki širdį.. gerumo krislelius dalinki.
Paklydus Meilei svarbu ją vėl gražinti.