Atostogos*

Langas buvo plačiai pravertas, o vėjas į tvankų kambarį vis įnešdavo gaivų oro gūsį. Rankose rūko ką tik pridegta cigaretė, kurios dūmas išnykdavo toly. Stovėjau atsirėmusi į lango rėmą ir žvelgiau į tolį. Jaučiausi kažkokia pasikeitusi. Naktis su Vytautu buvo nuostabi. Dabar jau galėjau nesivaržydama prie jo bet kada prieiti, bučiuoti, apsikabinti arba tiesiog leptelti ką nors kvailo – jis vistiek nesupyks, bet nesijaučiau gerai. Ir jei kalbant atvirai, tai, jaučiausi veikiau išdavusi pati save. Juk išdaviau savo svajones. Išdaviau tą didžiąją svajonę, kad būsiu nesuprasta siela kuri gražiai kentės ir kada nors sugebės parašyti apie tai knygą, kuri pakerės visus. Bet dabar matant tą taip ilgai trokštą kūną gulintį mano lovoj ir prisimenant kaip vakar naktį jį bučiavau darosi negera. Ne todėl, kad jis būtų manęs nepatenkinęs, o todėl, kad sugebėjo patenkinti. Sugebėjo patenkinti tą beprotišką potraukį, nuslopinti aistrą ir padaryti galą tam jauduliu kurį pajusdavau pamačiusi tas stiprias rankas ir ištysusį veidą. Nepastebėjau kaip pusė mano turėtų cigarečių išlėkė dūmais. Galva sukosi, kojos drebėjo, atrodo, pirmą kartą rūkau. Darėsi negera, po viso to ką aš patyriau. Apsirengiau ir išėjau. Išėjau į jūrą…. Nors mane kamavo galvos skausmas ir kaltė, bet bent jau jūra buvo tokia pati kaip visada. Visada pašėlusi, bet tuo pačiu tave raminanti. Mėlsvai žalsvas vanduo tai kilo aukštyn, tai krito žemyn. Kaip pasiekdavo akmenis, vanduo sunkiai atsitrenkdavo į didesnius akmenis ir aplinkui pažirdavo begalė mažų tyrų lašelių. Visur vanduo, visur bangos ir nors pati jūra nerami man į ją žiūrint darosi ramiau. Tu bent jau sugebi suvokti, kad šito niekad nesumausi, kad ir kas tau atsitiks jūra liks tokia pati… Atsisėdau ant drėgnos pakrantės smėlio ir žiūrėjau į tolį. Čia pat, jūra bangavo ir atrodė tokia nesuprantama, neaprėpiama ir nesuvaldoma stichija, o toly ji, rodės, visai rami.. Keistai sutvarkytas tas pasaulis.
  Kai atsisukau į savo namelį pamačiau manęs link žingsniuojantį vyrišką siluetą. Iš eisenos žinojau kas jis, bet mėgau stebėt žmones, o prieš jau pakilusią saulę beveik neįžiūrėjau jo veido. Tik siluetą, kurį gaubė šviesa. Platūs pečiai ir liaunas liemuo. Plaukai spindėjo saulėje ir atrodė kone raudoni. Jis ėjo išdidžiai, lėtu žingsniu tyliai artinosi. Galiausiai atsisėdo šalia ir neprisilietęs paklausė kodėl aš išėjau. Nežinojau ką jam atsakyti, o miestelis man atrodė jau nebe toks mielas, net ir jūra atrodė ne tokia. Atsistojau, pabučiavau jį į kaktą ir tyliai sušnibždėjau į ausį “Aš išvažiuoju”. Vytas pakėlė akis ir suraukęs kaktą paklausė “Ar dar grįši? ”  Ką aš galėjau jam atsakyt? Tiek metų važiuodavau čia tik dėl jo. Dabar kai jau laimėjau, jo kūną ir mintis, nebeliko jokios prasmės čia grįžti. Nieko nepasakiau nuleidau akis ir palikau jį sėdėti ant kranto. Pati greitai susirinkau savo daiktus ir išvažiavau atgal į miestą. Daugiau niekad negrįžau, bet vistiek važiuodavau atostogauti prie jūros. Važiuodavau vis į kitą miestelį, susitikdavau vis su kitais žmonėmis ir vis ieškodavau bent vieno žmogau kuris manęs taip įdėmiai klausytų kaip Vytas. Ieškojau bent vieno kuris nors pabandytų mane suprasti. Ir galbūt (, bet tik galbūt) nepasiduoti man…..