I
jie visada kabo virš lovos
vienas į kitą palenkę galvas
pervertomis širdimis
pamenu, kaip jie
po vienos audringos nakties
išskrido kiekvienas
iš savo paveikslo
II
visos mūsų namo sienos
buvo nukabinėtos
šventųjų paveikslais
jie žiūrėdavo į mus
kai mes valgydavome
miegodavome
ir mylėdavomės
mus nuolat persekiojo
alkani jų žvilgsniai
ir vieną dieną aš
atidariau narvelio duris
pakilo didelis šventųjų spiečius
ir jie džiugiai dūgzdami
išskrido į pievas