Žingsnis į beprotybę

Tuščias butelis ant stalo tyliai simbolizuoja mano sielą.
kapsi kranas.
viens, du, trys.
Draugai vienas po kito išeina pro duris, palikdami atsiminimų šleifą.
Lemputė siūbuoja palubėje, ir aš eilinį kartą žinau, kad galiu viską papasakoti tik
(tau???)
baltam netikro popieriaus lapui ekrane.
Vienam sektoriui kietajame diske.
Tūkstančiui žmonių be veido internete.
Ir sau.
Ir pagaliau pripažinti, kad man baisu.
Nes einu į priekį, žiūrėdamas atgal.
Esu skruzdėlė, lipanti Mobijaus lapu.
“Populiariojo mokslo“ iliustracijoje.
Ir tai, kad esu svarbus tėra mano savisauginė iliuzija.
Bet tai nesvarbu.
Už lango kažkas kraupiai kosti. Prieinu ir matau save, stovintį kaimyno balkone, laikantį “Astros“ nuorūką ir besispjaudantį krauju. ”Aš“ numeta nuorūką, pasižiūri į mane, ir, taręs “Sėkmės gyvenime, idiote“, šoka žemyn galva.
Pažvelgęs žemyn krūpteliu ir
prabundu.
Ant savo proto venų matau randus. Man taip patikdavo glausti šaltą plieną prie rankų.
Spustelėti.
Žemyn.
Venomis kraujas nebebėga. Jos tuščios. Pakratau nupjautą savo ranką. Pabyra tik juodi krešuliukai. Na, ir velniai nematė - metu ranką pro langą. Ties trečiu aukštu peralkusi kaimyno katė ją sugriebia ir nusitempia po lova. Jos žalios akys šaltai švyti kambario, kuriame visą laiką užtrauktos užuolaidos ir tvyro neaiškus kvapas, prieblandoje. Kaimynas, kuriam jo paties katė nugraužė nosį, pajudina koją. Prijungti gyvybės palaikymo aparatai piktai pypteli ir nutyla. Kaimynui tai neberūpi. Mano sąmonė atsiplėšia nuo rankos, esančios po lova, ir kyla aukštyn.
Keturi, penki.
Laisvalaikiu spjaudau į lubas. Man tai patinka, nes į jas lengva pataikyti. Spjaunu ir nesveikai pakiliai žiūriu, kaip seilės kadaruoja, krenta ir išsitėškia ant grindų. Mama mama senelis numirė ot velnias dar pusę senelės šaldytuve turėjom. Kažkieno plika pėda kyšo iš po sofos. Man pikta, nes ta pėda yra blogis, kaip ir užuolaidos, kiekvieną vakarą judančios be vėjo. Mama mama nemesk manęs į lifto šachtą aš valgysiu manų košęęęę. Nemėgstu šachtų - jų dugne guli sielų lavonai. O liftai vis krenta ir krenta ir krenta ir krenta
ant jų.
Spjūvis į lubas. Kyla.
Šeši.
Sveiki, išeidamas man draugas davė pasaugoti savo baimes, kurias parsinešė iš rūsio. Jis prisakė jas maitinti bulvėmis. Aš jas bandau maitinti savomis baimėmis. Bet jos viena kitos neėda, jos dauginasi. Naktį, kai užtyla gatvė, aš girdžu, kaip jos dulkinasi, ir kaip mirtis skubiai laižosi su gyvenimu tamsiame kambariukyje. Atsikrenkščiu, ir suirzusi mirtis išeina iš kambariuko ir pavargusiu balsu klausia: “na, negi taip tau jau ir trukdom?..“ Aš tyliu, nes nežinau ką atsakyti. Mano baimės atsidūsta, ir toliau krušasi. Jos jau nebetelpa po kilimu. Reikės nueiti į rūsį ir parsinešti bulvių. Lauke lyja - lašai kyla nuo žemės ir laša aukštyn.
Septyni.
Žiūriu pro langą. Matau, kambaryje sėdi pusprotis ir kažką įnirtingai rašo į savo prasmirdusį kompą. Dieve, kaip aš jo nekenčiu. Užsidegu cigaretę. Taip, kvaily, o tu metei rūkyti. Idiotas. Tau sunku? neabejoju, kad tokiam kvailiui gyvenime ne pyragai. Tokius ir bažnyčioj muša. Haha. O ir ne veltui - genofondas turi būti švarus. Galėčiau - savom rankom pasmaugčiau!
...
O TU KO ŽIŪRI, PRIEKVAIŠI? MANĘS NEMATĘS? Į VEIDRODĮ SENIAI ŽIŪRĖJĘS?
ech... na, sėkmės gyvenime, idiote...