Leifas Eriksonas beveik eina degtukų

Vakare grįžo namo beveik savimi patenkintas. Pagavo vieną vienintelį dvokiantį karpį, kuris ar tai dėl įgimto bukumo, o gal dėl deguonies trūkumo užkibo ant jo „masalo“. Taigi, tik įrodė seną tiesą – į žvejybą einama gaudyti ne žuvies. Vėliau ši diena paprasčiausiai išnyko iš atminties. Laikė ją gera, tačiau nenusisekusia kaip dieną, skirtą žvejybai. Kurį laiką nebėjo prie ežero. Namuose baigėsi malkos bei degtukai, o gerti vien tam, kad sušilti jau darėsi nuobodu. Reikia eiti ką nors nukirsti. Degtukų, aišku, iš medžio ir mėšlo nepadarysi. Labai nenorėjo, bet vėliau teko pripažinti, jog metas būtų aplankyti civilizaciją. Turėjo senų skolų žmonijai. Nekentė modernumo. Matyt, todėl, kad nesuprato. Po savaitės nuo žvejybos sezono uždarymo uždegė paskutinį degtuką, mesdamas jį į popierėlių krūvą krosnyje. Gaminosi „kepsnį“ iš neaiškios kokybės miltų bei kiaušinių, paimtų iš gegutės lizdo. Omletas išėjo puikus, tačiau Leifas šiuo klausimu pasirodė itin savikritiškas. Su vaizduote nepapokštausi – čia omletas, o ne kepsnys ir nė velnio iš to neišeis. Įsivaizduoti mėsą išties sudėtinga, ypač kai rankoje tik du kiaušiniai.
    Nordkvisto kaimelis žengė koją kojon su modernumu. Prieš penkiasdešimt metų į jį atvežė pirmąjį pieno melžimo aparatą, kuris funkcionuoja iki šiol. Po karo sekė tik keli nelabai kam reikšmingi įvykiai, tokie kaip industrializacija, kolektyvizacija ar vėliau – Berlyno sienos griuvimas, kurie iš esmės labai nepakeitė tradicijomis paremto vietinių gyventojų būdo. Vyriausiajam buvo apie šimtas dvidešimt metų. Vos krutėjo, tačiau tarp moterų sklido kalbos, kad dar neblogai atlieka kai kurias vyriškas funkcijas. Rodos, tai buvo Leifo tėvo geriausias draugas. Visi puikiai žinojo apie neapsakomo grožio melžėjas, kurios kas rytą keldavosi anksčiau nei gaidžiai ir eidavo į laukus tampyti tešmenų. Vos nepamiršau paminėti kvailų vaikų, kurie sudarė nemažą gyventojų dalį. Jie nepavojingi, tačiau užknisdavo iki gyvo kaulo savo šunybėmis ir taip toliau. Matyt, daugiausia jų buvo dėl to, kad aplink nei vienos vaistinės. Kita dalis – paskalų autoriai, jų prenumeratoriai bei moterys, kurios griebdavosi už žandų ką nors išgirdusios ir vaidinančios pasibaisėjusias. Pliusas - visi apie visus viską žinojo, o minusas, kad visi apie visus žinojo viską. Tai – paskutiniai Leifo atsiminimai apie žmoniją, kurią paliko prieš daugybę metų. Kaimelyje vyko kažkokia keista skandinaviška šventė, tuo metu kažkur už dešimties, o gal penkiolikos kilometrų jaunėlis senis Eriksonas jautėsi pakankamai sveikas, žvalus ir pasiruošęs aplankyti tuos idiotus. Pasiėmė šautuvą, kelias kulkas, porą stiklainių, seną ryšulį bei spintoje gulintį suglamžytą lietpaltį su gobtuvu. Tą dieną išėjo vos tik papusryčiavęs – ilgai nedelsė, nes iki vakaro planavo pasiekti kaimą. Velniop tuos jo planus, nes miške užėjo neapsakomas noras prisigerti, todėl ištuštinęs vieną stiklainį, smigo kažkur šalia kelio esančioje duobėje ties penktuoju kilometru. Atėjo naktis. Skruzdėlės sukandžiojo subinę, o vėjas į burną pripūtė smėlio. Mėnesienoje ūkavo maniakės pelėdos. Atrodė, jog šaipėsi iš duobės turinio, vadino Leifą degradu, koks jis iš tiesų ir yra. Skaudu, tačiau tiesa. Alkoholis pamažu išgaruoja ir lieka tik užtinusios akys. Keliasi nuo žemės, išsitraukia kažką iš kelnių, myža. Nukrato. Pamiršta įsikišti atgal. Išspinduliuotą šilumą greitai pajuto netoliese grobio ieškojęs lokys. Leifui Eriksonui už nugaros pasigirdo piktas bliovimas. Gerai, kad neįsikišo atgal, nes žemę tuojau pat vėl sušildė aukso lašai. Gerai buvo dar ir dėl kitų priežasčių.
    Atsisuko – lokys grėsmingai artėjo nežadėdamas seniui nieko gero. Eriksonas ramiai nusiėmė šautuvą nuo peties, nusitaikė ir žvelgdamas seno gero Klinto Ystvudo žvilgsniu sušnypštė:
    - Na, tai kaip bus, šiukšle?.. Tau šito parako užteks visai nakčiai... Žinai, kas aš toks? – išsišiepė.
    Meška pažvelgė jam žemiau juosmens ir išsigandusi iki apsišikimo pabėgo atgal į mišką. Anas stovėjo ir vėl savimi patenkintas lyg pajacas, išdulkinęs karalienę. Ūmai pajuto, kad šalta darosi, pažvelgė žemyn:
    - Na, o tu kur bastaisi? Nežinai, kur tavo vieta? Kaip čia atsidūrei? Lįsk atgal, - užsisegė kelnes.
    Vidurnaktis. Giedras žvaigždėtas dangus. Mėnesiena nušviečia kelią. Kai kur spindi rasos lašeliai ant žolės. Leifas Eriksonas lėtai žygiuoja pirmyn. Didelė savigarbos dozė vertė spartinti žingsnį. Jam nė motais, kad vos nesudraskė meška – vis dar manė, kad išsigando jo šautuvo...
    Žingsniavo žingsniavo... Dar pažingsniavo. Lyg tai šviesos tolumoje matyti. Nuo kalniuko pastebėjo bažnyčios varpinę, ant kurios stogo žibėjo žvaigždės.