Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo –
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
„Čia - AŠ.
Ilsėk ramybėje, tu mano AŠ. “
Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą AŠ apkasiau,
Ne tą.
Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Negaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.
Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus
„ Čia - AŠ“.
... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam
žegnodamas
kasiau duobes.
MielasPranai,man graudu...
Nors pasirinkti sapno negali...
Linkiu sapnuot pavasario gražumą,
paukštelių čiulbesį,miško ošimą,
Meilės,kad ir virtualios,žavumą.
SėKmĖs! (: