Esmė

Už nugaros, šonuos ir prieky –
Visur begalinė erdvė.
O, kojos, prasmegusios smėly,
Nuneškit mane – noriu lėkt!
Aš – mažas krislelis stiklinėj,
Aš – vienišas pėdsakas saulėj.
Kaitrioj dykumoj aš ledinė,
O karštas akmuo – Arkties saujoj.
Aš – senas suplyšęs albumas,
Kur nuotraukos baltos it sniegas,
Aš – ežero dumblių žalumas,
Ruduo, kuris baigiasi liepą...

Nežinau ir nenoriu žinoti,
Kuo tapsiu vėliau, kuo tapau...
Svarbiausia tiktai pagalvoti,
„Kodėl?! “ – ar aš šitą žinau...