Parodija

Ugnis be pavadinimo II

Redaguota
Ir tuomet staiga pajutau, kad būtent aš įkišau, net nesugebėjau nuspėti, ką ji galvoja. Dabar jau per vėlu, aš jau niekaip nesustabdysiu iš manęs plūstančio lietaus, kurį jai atsinešiau. Ugnė apkabino mane, prisiglaudė prie nugaros ir pabučiavo ten:
- Ar žinai, kaip ožkos pakeitė pasaulio geografiją?
- Saldumo pojūtis įsuko vergijos ratą, išdraskė Afriką ir sukūrė Karibus, tą liūdną juodąjį rojų. Ožkos žarną panaudojo, kad neplistų veneriški palikuonys – Pasukau galvą ir liežuviu perbraukiau per jos drėgnas nuo mano lietaus lūpas. Jutau jos pranašumą, Ugnė įkalbinėjo mane mano kalba, valdingai ir kartu švelniai, būtent taip, kaip šneka žmonės prieš ištaškydami lietaus čiurkšles ant pilvo. Ir tuomet per nugarą lėtai nuvilnijo šiurpulys – tenorėjau ją visai nurengti, drabužis buvo nuo mano lietaus slidus ir glitus.
Mes atsistojome nes lijo. Galvojau, kad kiekvieną mergą jaudina mano artumas. Esu paskerdęs triušį, mano viduriai liūdnai žagsėjo kaip kalėdų eglutė lapkričio peizaže. Esu išprievartavęs net ožkos skerdieną laukiant savo kitos aukos . Net iki kalėdų. Virpėjo šita, buvauo nešvari ir dvokė nuo mano lietaus. Jei Ugnei reiktų rinktis, ji nušautų mane pirmą, ji iš tų, kurie neabejoja priimdami sprendimus, ji būtų švelni ir taktiška: brangioji, tu juk ir taip jau per ilgai gyvenai. Tavo gyvenimą pratęs mano sėkla, išlieta lietaus pavidalu…
Nušaus mane pirmą? Nesu tik skilęs porcelianas. Porcelianiškai blizga mano lietaus varvekliai jai ant kojų, lūpų. Tik bevalis pranašautojas, aukojantis savo vidurius ir žarnas ant jos meilės altoriaus gali sutikti mirt.
Aš turiu paskutinį norą. Įkišt iš naujo jai, nežiūrint ką ji galvoja..