Norėčiau vaikščioti po apleistą dykynę
ir pasotinti demonus tūnančius manyje.
Kaip gundomas Kristus pasitraukti į vienumą,
kad išskaudėčiau dvasinę naktį.
Ugnies liežuviai užvaldė sielą ir lupasi čežėdama oda.
Lūpos jaučia dūmų skonį, bet neprasiveržia rauda.
viduj toks RIKSMAS, jyg gimdyčiau Visatą iš savo įsčių,
purpuro raudoniu užliedama tvankią neapykantą.
Jie čia, manyje, visi septyni raiteliai tūžmasties kupinais žvilgsniais.
Nebereginčios akys talpina kančios vandenyną, kuriuo springstama,
bet niekaip nelemta paskęsti, uždusti, nebebūti...
Giliai sąmonės koridoriuje toks ryškiai mėlynas DANGUS.
Ak, kaip gera būtų jame išsimaudyt.
Deja.
Likimas - deganti Pompėja ir jos pilkai raudoni, lipnūs pelenai.