Užmaršties šešėly

Ant griūvančio, yrančio šlaito,
Ant skardžio bedugnės gilios,
Kur nuo saulės akmenys kaito,
Kaukė sienos pilaitės tylios.

Rudens lietūs sienas jos plovė,
Kaustė bokštus žieminiai speigai,
Laikas dulkes ant dulkių vis krovė,
Kol pavirto pievom takai.

Apleista ji stovėjo be tako,
Vėjas glostė jos langus mažus.
Negirdėti gaudžiančio rago...
Saulė tepė ant bokštų dažus.

Stovi rudenį, vasarą, žiemą
Ir pavasario linksmo paras...
Šnabžda vėjas po didįjį kiemą:
"Ar kas tyliąją pilį atras?.."

Ir taip stovi tyli ji ant šlaito-
Paslaptinga, didinga, rami...
Nebuvę čia žmonės išskaito
Užmiršimą pilies akmeny...