Draugai

Aš malu kavą Jolantos kavamale, sėdėdamas ant baro kėdės, aptrauktos dirbtine oda ir pigiu blizgesiu. Mano keliai remiasi į Jolantos stalą, o aš vilkiu languotus, jos nupirktus kaubojiškus marškinius. Tik du daiktai šiame bute nepriklauso Jolantai. Vienas iš jų – tai juodas krepšys prie mano kojų. Jis nėra toks prastas. Gal todėl, kad nepriklauso prie kitų šito buto daiktų? Gal dėl to, kad jis vienintelis – juodas. Jolanta mėgsta šviesias spalvas. Aš mėgstu malti kvapnią Brazilijos kavą rytais ir prisiminti gyvenimą, kai mes dar buvome trys...

Mėgome pasėdėti nušiurusiame skverelyje. Dalindavomės iš tėvų pavogtomis cigaretėmis ir traukdavome jas paslėpę delnuose. O po to trindavome pirštus žolėmis, kad jie vėl pradėtų kvepėti vaikyste. Kartais supdavomės ant čia pat augusios liepos. Benas užsiropšdavo į pačią jos viršūnę ir siūbuodavosi taip, jog atrodė medis neišlaikys ir triokštelės pusiau. Kartais tiesiog gulėdavom ant žolės ir žvelgdavom į dangų. Aš norėjau tapti kosmonautu, tačiau fizinio lavinimo mokytojas pasakė, jog tiems, kurie nepadaro dešimties prisitraukimų – ne vieta kosmose. Jolanta visada atsinešdavo sumuštinių. Mes kimšdavome juos, užkąsdami pomidorais ir sutartinai šypsodavomės strazdanotai mergaitei. O ji stovėdavo nuleista galva ir numintais batukais spardydavo akmenukus. Buvo trečiadienis, kai Benas atsinešė vyno butelį. Tiršto, raudono. Nuo pirmo gurkšnio mane supykino, tačiau pasakiau sau:
  – Vyteni, šalia – mergaitė. Gerk vyną ir nesiraukyk. Tu juk vyras.
Įpusėjus butelį, susėdome atsirėmę į liepos kamieną ir žvelgėme į besiniaukiantį gabalą dangaus virš daugiaaukščių.
Dešimtoje klasėje Benas išvažiavo į darbo stovyklą. Tai pasakė jo tėvas, dirbantis kirpykloje už kampo. Tą pačią dieną mano tėvas susikrovė lagaminą, paglostė man galvą ir išvažiavo pas brolį į Kanadą.
  – Taip reikia, – pasakė mama uždarytoms kambario durims. – Vėliau suprasi. Taip reikia, Vyteni.
Tą patį pasakė ir Jolanta, atėjusi prie liepos. Jau temo, aš rūkiau mamos cigaretes ir pešiojau žolę aplink.
  – Taip reikia, – pakartojo prisiglausdama prie manęs. Geltona suknelė pakilo aukščiau kelių ir jos viena koja įsispraudė tarp manųjų. Norėjau pasakyti, kad man nepatogu taip sėdėti, tačiau tylėjau. Jolanta bučiavo mane užsimerkusi, o aš ilgesingai žvelgiau į juodą dėmę virš daugiaaukščių.
Vėl prasidėjo mokslo metai, tačiau Benas negrįžo. Paklaustas jo tėvas pasakė, jog Benas pasiliko darbo stovykloje dar metams. Įdėmiai žvelgiau į raukšlėtą, atšiaurų dėdės Vytauto veidą, ir norėjau išrėkti, kad Benas niekada nepaliktų draugų, tačiau tik apsisukau ir išėjau.
Po pusmečio Jolanta su tėvais išsikėlė. Ji atėjo pas mane ir mes stovėjom laiptinėje – ji su geltonąja suknele, o aš su boksininko trumpikėmis – ir žvelgėme vienas į kitą.
  – Kai grįš Benas... – prabilau aš.
  – Susiraskit mane, – pabaigė mintį Jolanta.
Aš dar norėjau paklausti apie tą vakarą prie liepos, tačiau geltonoji suknelė jau plazdeno laiptais žemyn. Tą pačią naktį nuėjau prie mokyklos ir išdaužiau visus jos langus. Sveikas pasiliko tik istorijos mokytojo, kuris mėgo kartoti, jog svajonės padaro žmogų didį, langas.
Benas sugrįžo po ketverių metų.
  – Einam parūkyti, – pasakė jis, kai atidaręs duris pamačiau Beną trumpai kirpta didele galva.
Mes sėdėjome po liepa, žvelgėme į gabalą dangaus virš daugiaaukščių ir rūkėme. Rūkėme daug. Už visus tuos nerūkymo kartu metus.
  – Tarnavau, – paprastai pasakė jis po trečios cigaretės ir aš kažkodėl naiviai apsidžiaugiau.
  – Jolanta sakė, kai grįši – ji lauks.
  – Mes ją rasime, – linktelėjo galva Benas.
Gyvenome kartu. Dienomis dirbdavome, o vakarais rūkydavom po liepa skverelyje. Aš užsiauginau plaukus, o Benas nusipirko motociklą. Mes lėkdavom kaimų keliukais, o mano plaukai draikydavosi nuo vėjo gūsių. Kartais rūkydavom nebesislėpdami ir gerdavom alų prie kioskelių. Tada atėjo ruduo. Pradėjome vaikščioti į šokius, kur girti studentai šaipydavosi iš mano ilgų plaukų, o Benas nuobodžia veido išraiška išmušinėdavo jiems dantis. Žiemą žaisdavome sniego karą su kiemo vaikais ir kaimynai mus vadino mažvaikiais.
O pavasarį pamatėme ją. Sėdėjome po darbo geležinkelyje ir ant sutrūnijusio vagono stogo gėrėme šiltą alų. Rūkėme ir grožėjomės miesto merginomis. Tai buvo tos, kurios naktimis stoviniuoja po geltonais gatvių žibintais. Tarp jų pamatėme Jolantą. Neįžvelgėme jos veido, tačiau vienu metu ją atpažinome. Pajutome. Kitą rytą Benas į darbą atėjo sumuštu veidu.
  – Jos neišleido kartu, – atsakė į neištartą klausimą.
Nieko daugiau nesugalvodami pradėjome važinėti aplink merginas džeržgiančiu motociklu. Mes buvom kuponi jaunatviško maksimalizmo ir šilto alaus. Gąsdindavom vyriškius, pasukusius merginų link, sustodavome šalia pristabdžiusių mašinų ir domėdavomės vairuotojo politinėmis pažiūromis. Merginos mus keikė ir susidomėjusios laukė, kas bus toliau. Tik viena Jolanta abejingai žiūrėdavo į naktinį dangų. Dvi dienas jos neturėjo klientų, o trečiosios vakare, mus nuo motociklo nutempė keli vaikinukai. Jie ruošėsi apdovanoti mus plačiomis skylėmis šypsenose, bet atvažiavusi milicija viską sudėliojo savaip. Lyg per miglą atsimenu tai, kas vyko tą naktį, tačiau iš ryto prie nuovados stovėjome trise. Aš, Benas ir Jolanta. Ji pabučiavo mane į kairį skruostą, kurį visą naktį glostė sudiržusi tardytojo ranka, ir aš susiraukiau iš džiaugsmo.
  – Mes vėl trise, – ištarė suskilinėjusios lūpos.
Jautėmės lyg pasakų herojai, išgelbėję princesę iš drakono gniaužtų. Tačiau kai susėdome skverelyje po liepa ir pažvelgėme į gabalą dangaus virš daugiaaukščių, supratome, jog gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau. Benas atsistojo pirmas.
  – Mes gyvenome iliuzijomis, – ištarė braukdamas žolę nuo šviesių kelnių.
Atsistojome ir mes. Benas nužvelgė pirštais susipynusias rankas ir šyptelėjo:
  – Aš noriu būti krikštatėviu. Kaip filmuose.
Aš tyliai linktelėjau. Jolanta palygino kaklaraištį ir pabučiavo jį į kaktą.
Rytą Benas pritvirtino didelį lagaminą prie savo motociklo ir išvažiavo. Jam mojavo dangaus gabalas virš daugiaaukščių ir senoji liepa. Mes su juo taip ir neatsisveikinome. Širdis juk žino daugiau, nei mato akys.

Atsidariusios virtuvės durys nutraukia mano mintis. Aš iš padilbų žvelgiu į vyriškį, kuris jaučiasi nejaukiai šalia pusryčių padėklo, kurį paruošiau. Jis sutrikęs valosi prakaituotą kaktą, o nuo jo trenkia moterimi.
  – Štai, – jis padeda dvi kupiūras šalia lėkštutės su sausainiais ir išeina koridoriumi. Lyg pirmagimį glėbyje išsineša krepšį.
Kaip ir kiekvieną kartą, norėčiau nusispjauti pavymui, tačiau tai nemandagu, o ir nieko nepakeistų. Nurijęs gerklėje stovintį gumulą, paimu du puodelius su garuojančia kava ir einu į miegamąjį. Ten man meiliai nusišypso mergina, nepriklausanti pati sau.