Nebūk lietučiu

Draugavo vėjas su lietučiu
Ir plojo jie abu katučių.
Tik tas lietutis labai verkė
Ir visur viską labai merkė.

Ramino vėjas tą lietutį,
Pro barzdą ir pro ūsus putė,
Ir žaidė ir globojo draugą,
Lyg būtų buvę vieno kraujo.

Vis vien lietutis ašaroja
Ir verkti niekaip nenustoja.
Jis tiek pripylė to vandens,
Kad vėjas bristi neįstengs...

Na, pagalvok – na kur tu matęs,
Kad visą laiką būtum šlapias?
Pradėjo slėptis šlapias vėjas.
Visur jis lindo, kur galėjo.

Dabar už medžių vėjas tupi
Ir gręžia savo šlapią barzdą.
Lietaus vanduo pradėjo sunktis
Pro baltas šaknys balto beržo...