Renku dantis

Dar vis paklausiant išgirstu,
Kas sau
        (o ir kitiems)
                            esu?

Ne nuopelnais matuoju
Ir atsakyt nepaprastai sunku.

Aš pelėda.
Aš paukštis girių.
O kaip žmogus -
              žmogus šilinių,
Sudėtas raidėmis garsų.

P - piemuo, nes daug ganiau.
R – rašau, norėdamas priminti,
    kad buvau.
A – atrodo, niekas gert nemokė,
      bet pomėgis šis man it dovana. 
      Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N – namai - ne lašiniais dengti,
      žinojau - katės nesuės.
A - aš niekad niekam blogo nelinkėjau -
      gražiais atsiminimais gyvenu.
S –  save, paspirdamas lazda,
      paskutinius dantis renku.