Žaidimas

Grindinyje nusitęsia tamsus ir šaltas siluetas. Susisupes į pūkinę antklodę, ant palangės, sėdziu Aš. Atpažįsti? ... Stiklinėmis akimis, prispaudes nosies galiuką prie šalto stiklo, žiūriu į tolį. Tylu. Aplink negirdėti jokio garso. Tik tos nelemtos ašaros kartais sugeba prasisprausti pro tankias Mano blakstienas ir nuriedėti stiklu. Prabėgęs šlapiu asfaltu nakties šešėlis nugrimzdo į nebūtį. Darosi šalta. Iš dangaus pasipila skaidrūs ledinio lietaus lašeliai, o Aš vis žiūriu. Taip norėtūsi paliesti bent vieną iš jų, bet kojos lyg švininės. Belieka likti ir toliau skęsti savo kvailų minčių ir prisiminimų vingiuose... Manai Man gera? Nee... Aš regiu lyg Jis būtų permatomas - galiu prisiekti, kad Jam kažko reikia.
Kažkur toli toli bėga Ji, ta kurios šiuo metu Man labiausiai reikia. Tu žinai kur Ji skuba, žinau ir aš... Jai visiškai nesvarbu kokia dabar paros dalis, svarbu, kad Jai gera...
Rytas. Bemiegės nakties iškamuotas Aš skubu link nekenčiamos įstaigos pastato. Kelios minutės iki paskaitų pradžios, bet ne... Droviai nusišypsau ir nutipenu link sunkių universiteto durų. O gal? Gal pagaliau Ji susivoks savo jausmuose? O ir ji ryte nubudusi pirmiausia ištars Mano vardą? Tiki? Ne, nereikia.. Juk vis dėlto puikiai suprantu  kaip bus iš tikrųjų... Juk gyvenimas - tai zaidimas. Ismeti kauliuka ir lauki. Vienas, du, trys... Kur si karta sustos? Kur nuves? Laukimas kaitina aistra, kuria sukelia nezinia - i roju ar i pragara si karta? O gal niekur?
Taip ir gyvenime - sokineju per langelius ir niekaip negaliu sustoti. Begu i nezinia, nes noriu pabegti nuo jos. Kur? I dar viena nezinia...
Kiekviena ryta islipu is lovos pasiruoses sprintui. Ir kiekviena ryta as nepabegu... Tik pramerkus akis ji isliuogia ir i mano mintis. Gerai, kad jos dar nera sapnuose...
Ta vakara nuo jos nebegau. O gaila... Reikejo begti. Jos deginantis zvilgsnis mane sekiojo ir lydejo, kur beeiciau. Ar man tai patiko? O taip! Gera buvo jaustis geidziamam ir nepakartojamam. Nei minutes nebuvom kartu, bet viska ka dariau - dariau taip, kad ji matytu. Mano viliojantis sokis su kita, mano juokas ir karstligiskai degancias akis... Kam? Tam, kad nenustotu apie mane galvojusi, kad nakti, kai uzmerks savo akis - matytu tik mane. Ar man pavyko? Taip, nes pats vakare isliuogiau i jos lova ir paprasiau susildyti... Norejau nuo jos begti, bet neistengiau, o ka ji padare? Ogi nieko, apkabino mane taip svelniai svelniai. Tingiai gloste mano oda, o as virpejau... Jos rankos leido sau tiek nedaug ir nuo to mes abu beprotiskai jaudinomes. Jos liezuvis nebande isiskverbti pro mano lupas, tik tingiai klaidziojo ju pavirsiumi, kaip ir rankos - svelniai, atsargiai, tarsi tyrinedamos nepazinta sali... Taip ir uzmigome, susivije kojomis ir rankomis. Kas ta nakti ka suviliojo? Niekas nezino - ji mane ar as ją?
Po sios nakties, mes isikverbeme i vienas kito mintis. Atsargus zvilgsniai, nedrasios sypsenos... Kam mums to reikejo? Stengiames neissiduoti, neparodyti, kad atsirado noras liestis ir buti lieciamais...
Kur mus tai nuves? Tikimes, kad niekur...
Kaukiukas rieda... Vienas, du, trys, keturi, penki, sesi... Kur si karta jis sustos? I roju, i pragara, ar - niekur...