Saulėlydis

Kaip gera vėsų vakarą
Ant minkšto gaivaus smėlio
Pamiršus visas ašaras
Pažvelgt į dangaus mėlį.

Girdėt, kaip paukščiai klega
Aukštai ten skrisdami,
Raudoni šešėliai dega
Gilyn vis brisdami.

Ledinės bango į saulę tiesia
Savo rankas, putojančias,
Čiagi Neptūnas bando paliesti
Karalienės skraistes, auksu spindinčias.

Tu sėdi tyliai, o širdis ima spurdėt,
Nes taip noris jūrą iš kančių išvaduot,
Nagi, sauluže, Neptūnui padėk,
Juk taip nesunku jam ranką paduot.

Kaip gera vėsų vakarą
Žiūrėt, kaip žvaigždėm sninga,
Taip byra karalių meilės ašaros,
Ir aplink visi suminga...