Laiškas dievui

Rašo žmogus, jau kurį laiką rašantis laiškus dievui, tačiau kaip suprantama atsakymų negauna...

Šis mano laiškas turbūt bus paskutinis. Per tą laiką, kol laukiau daug supratau. Bet žinai kas keisčiausia? Tu man padėjai... Nors negavau iš tavęs jokių žinių, bet tu man padėjai. Tu buvai mano išeitis, tas vienitelis šansas kuris visada išlieka. Bet viskas praeina su laiku, laikas pats negailestingiausias žudikas. Ir tada iškyla vienas klausimas kuris turbūt iškyla daugumai iš mūsų. Ką daryt kai supranti, kad išeities nėra? Tai tave suplėšo į dvi dalis. Tu žinai, kad niekas nepadės, žinai, kad viskas taip ir liks. Bet kita pusė tavęs (kvailoji pusė) vis dar tikisi. Ir ji niekada nesiliaus tikėjus. Tikėjimas išnkysta tik su mirtimi. Turbūt ir mirties patale žmogus galvoja: o kas bus dabar? Jis tikisi, kad pateks į rojų, po velnių, kad ir į pragarą, kad tik tai nebūtų pabaiga! Šia tema neišsiplėsiu, nes apie tai tau jau rašiau. Nori papasakosiu istoriją?
Isivaizduok pievoje augančius du medžius. Vienas aukštas, tvirtas, su krūva lapų ir matosi iš toli jo dydybe. O šalia jo stovi nedidelis medelis. Su sulinkusiu kamienu, bevek be šakų ir be lapų, jau baigentis sudžiūti. Ateina žiema. Didysis medis tvirtai laikos - jis sveikas ir pilnas jėgų ir lengvai pakelia žiemą. Mažajam kurkas sunkiau. Jis kaupia paskutines jėgas, meta paskutinius lapus, jam net šakos lūžta nuo sniego. Jis pažvelgia į šalia stovintį galiūną ir verkia. „Kodėl gi jis toks stiprus, o aš toks silpnas?” pagalvojo medis.  Žiema ėjo į pabaigą. Mažasis medelis truputį atsigavo, atsitiesė ir beveik atsiaugino šakas. Kol šis gydėsi žaizdas atėjo pavasaris ir didysis sužaliavo, prasiskleidė visu gražumu. Ant jo atskrido paukščiai ir šalia jo žaidė vaikai. Mažasis tik žvelgė į jį ir kraujavo viduje. Jis žinojo, kad negalės jam prilygti, bet iš paskutiniųjų jėgų išleido tuos kelis lapelius. Jis išleido vos porą žalių lapų. Ir pradėjo jais didžiuotis, jam nesvarbu buvo, kad šalia jo stovi medis su visa galybe lapų, jis tik matė tuos savo porą lapelių... Tačiau vėjas... Nepasigailėjo ir nuskynė lapus. Tada jis vėl nusiminė, vėl akys krypo į šalia stovintį medį. Vasara pasibaigė. Abu medžiai kiek tik išgalėjo pradėjo ruoštis rudeniui. Tačiau dar prieš rudeniui ateinant, pirmieji atėjo žmonės. Žmonės su metaliniais aštriais įrankiais. Žinoma jie pasirinko nukirsti didyjį, kad žiemai atėjus būtų daugiau malkų. Mažasis buvo tiesiog paliktas vienas. Iš pradžių net truputį apsidžiaugė nors ir gailėjo seno draugo. Juk su juo visą gyvenimą praleido. Tačiau dabar nereiks kankintis, nereiks pavydėti. Žiema buvo šalta. Visas jo kamienas braškėjo nuo šalčio. Jam buvo taip velniškai šalta... Taip šalta niekada jam dar nebuvo. Šaltas vėjas vis pūtė ir pūtė iš tos pusės, kur stovėjo didysis medis. Ir jis suprato... Visas tas žiemas didysis jį saugojo ir jei ne jis tai būtų nusibaigęs daug anksčiau. Medis su gailesčiu paskutinį kartą pažvelgė į toje vietoje lėtai krintančias snaiges. Tai buvo jo paskutinė diena. Jis bandė prisiminti pavasarį, tačiau nesugebėjo. Jis suprato, kad ne dėl jo pastangų ir kančių jis čia stovi, jis visiškai nieko nevertas! Juk jis pats būtų jau prieš daugelį metų nulūžęs. Jis galutinai palūžo viduje. Pasigirdo traškėjimas... Dar viena snaigė užkrito ant jo kamieno, nors ji beveik nieko nesvėrė, jam tai atrodė kaip didžiausias sunkumas pasaulyje. Ir tos snaigės nesiliovė. Jos krito ir krito kol... Perlūžo jo lieknas kamienas pusiau. Jis paskutinį kartą užmerkė akis ir užmigo su paskutine viltimi, kad kada nors jis pasieks tą išsvajotą pavasarį...
Na ir ką manai apie šią istoriją? Ironiška ar ne? Aš taip vis nesuprantu vieno dalyko. Kodėl jis nesugebėjo prisiminti pavasario. Juk jis ne vienerius metus tenai stovėjo, atsiminimų turėjo būti pilna. Bet vis dėlto vieną nuomonę turiu. Kaip manai ar jam nebuvo per sunku, kai jis bandydavo atsiminti pavasarį ir prieš akis iškildavo didysis medis? Ar jam nebuvo sunku pripažinti, kad jis yra niekas? Jis nesugebėjo... O juk pavasaris toks nuostabus...