2006-2007m. - 15 -

Aš sėdžiu paskendęs,
O mintys vis plaukia...
Noriu, jog išgirstum
Tai, ką kartais šnabžda
Mano širdis
Už tūkstančių mylių
Krintančioms snaigėms
Laižant stiklus.
Jos norės įsibrauti
Ir palikti pėdsaką
Vietoje, kurią dievini.
Kad žinotum, jog negaliu
Be tavęs.

Aplink lyja,
Bet aš stoviu sausas,
Tik rankos atmestos į šalis
Bando išlaikyti vėsą...
Pirštai jaučia,
Kaip kažkas juos liečia...
Nedrasiai  norėčiau,
Kad tai nebūtų vien lietus.
Ten galėtų būti tavo lūpos,
Atnešančios švelnumą,
Bent lūpų kampučiai,
Drėkinantys mano odą.

Išeik iš lietaus ir apkabink.
Nubrauksiu lašus tau nuo veido.
Pasilenksiu ir pabučiuosiu tavo
Plaukus – jie taip kvepia.

Užuodžiu dangų... dangus sumišęs
Su tavimi..

Ar žinai kas yra?
Jausmas –
Lyg artintųsi vasara žiemos vidury...

Jei pakeltum akis į dangų – gautum įrodymą
TEN TAIP ŠVIESU!