Virvelė

Staiga prisiminiau, ką man,
grįžęs iš kelionės, dusdamas išstenėjo
senas kastruotas vyras. „Tie žmonės
turi paukščių galių, Sarah.
Visų vardai užmiršti lyg giesmės,
kurios sugiedotos, bet jie tebegieda.
Žmoniją atstovauja snūduriavimu,
sporto varžybomis, gripu ir grifais.
Kiekvienas yra pirštas kito vienatvės
antpirščiui. Užtenka tik timptelėti
auksuotą virvelę.

Kiekvieno jų mostas kviečia
perpiešti juos, sugroti iš naujo, perrašyti.
Nelabi labirintai. Iš vėžių tave išmuš
desertas, sugaus, kai švęsi pusvalandį
iki pasimatymo, kuris nebebus lemtas.
Tik timptelėki auksuotą virvelę,
kol kas nors už jos dar netimptelėjo
tavo vėlės.

Iš globojančio glėbio ir nenorėdamas
išsimuši, sugundytas progos pažvelgti
iš aukšto, taipogi iš anksto. Vienatvė, matai,
įsikūrusi dešinėje, ir belieka rinktis tai,
kas kairėje: vienatvės patosas,
mėlynieji dumbliai.

Išlavinau liežuvį, išmokau nusiliežti
akių paviršių, tarytum nuodinga medvarlė,
slėpdamas ašaras. Pramokau ginčytis dėl to,
kas kieno valdžioje: lavonas tvenkinio
ar tvenkinys lavono. Nusilenkimas kalbos
tuštybei yra nuolankumo ir ateities forma:
visi geidžia būti išgiedoti vienas kito
šviesoje  ir tik po to ištuštėti, Sarah.

Nuolankiai tarnavau ten vienam ir kitam,
kairei ir dešinei.  Būtis tapo panaši į
alsavimą. Tvenkinį aptraukė žalieji,
paskui – mėlynieji dumbliai.

Tau – auksuota virvelė, Sarah:
timptelėk ją už kilpelės, mano kaklu,
arba, jei nutarei truputį padelsti, tai
mėlstančiu mano pasididžiavimu,
sese“.


Kažkoks paukštis nusinešė
šitą virvelę.