Nebesugrįš

Lapai sukosi, vis krito jie žemyn
Palikdami šakas, žiūrėdami aukštyn,
O šakos - paliktos ir vienos,
Nuo šiol jų laukia liūdnos dienos.

Žvelgiu į viršų sau tarp pirštų
Matydama aukštai ten dangų tirštą,
Bet vaizdas jau nedžiugina visai,
Todėl nudelbiu žvilgsnį aš žemai.

Padangėj krykštauja žasų balsai,
O kodėl mane tu palikai?
Prabėgs ruduo, ateis pavasaris,
Bet mano meilė jau anapilin.

Jau sutemo, jau tamsu,
Paukščiai grįš, bet jie - ne tu,
Blaškoma nakties sparnų
Ieškau kelio - nerandu.

Kaip kadais vaitojo putinai raudoni,
Sieloj tuštuma manoj jau žioji,
Mėnesionoj laukiu tavęs
Likimo deivės - giltinės.


Tai mano tik trečias sukurtas eilėraštis, o čia patalpintas - pirmas:)