suvytusios sielos šauksmas...

Žinau, kad nedaug jau liko lūdėti ir vargti.
Aš stojuos, einu, bet vėl lyg pašėlusi sėduos.
Grįžtu į pasaulį, nuo kurio nė per žingsnį pabėgti.
Apkartino sielą, gyvenimą mano abejingumas...

Aš trokštu, išsekus, išdžiūvus, suvytus maldauju:
Pagirdyki Tu vėl mane meilės šviesa amžina.
O Dieve, šio ambrozijos valgio lašelio maldauju.
Suteiki man viltį, prašau vėl Tavęs, suraski mane.

Sugrąžinki tikėjimo jėgą, šypseną džiaugsmą ir meilę...
Pasibelski dar kartą Tu tyliai į mano sapnus.
O Dieve, maldauju, mylėki mane Tu per amžius, atleiski.
Ne kartą kaip kliūtį pastačius puikybės vartus Tau esu.

Ateiki paprastai šiandien, ateik kviečiu Tave į savo širdį.
Žinau, kad prisikelsi po trijų dienų - aš garbinu Tave.
Neleiski man liūdėti, ir matyt užgesus saulei mirtį.
Širdis man plyšta, Viešpatie, nes taip yra:

Ir perplyšo užuolaida, ant uždangos kabojus.
Diena aptemo, skauda jausmuose.
Atleiski man... pavargsiu aš raudojus...
Ir myli mus, guodi ir laimini, nors mes...

Nutilo paukščiai, žemė sudrebėjo baugščiai.
Sustojo upės, upeliukai, apmirė kalnai.
Aptemus saulė kruvinai liūdėjo, rūsčiai.
Sustingęs laikas verkė tuščioje tyloj graudžiai.

Suspaudė mano širdį - pripažįstu savo kaltę.
Kodėl taip padariau? Sakei - mylėjai Tu mane.
Nulenkus galvą, raudant sielai, gailiai šaukiant
Ir prašant atleidimo. Ar girdi, myliu Tave.

Išgydyk savo meile mano dvasios sudėvėtą rūbą.
Ne. Prašyti to negalima... gana... aš neverta...
Tiktai prašau nenusigręžki nuo manęs maldauju,
Te, Viešpatie, lai būna Tavo o ne mano ši valia.