Prisistatymas

Ir vėl imu rašyti. Rašau į niekur, į tuščią lapą, neegzistuojančiam žmogui, atvirai erdvei, o gal tiesiog pats sau. Sugebu iškelti klausimus, o nepajėges atsakyti, juos vėl palaidoti..
Prisijaukinsiu ilgesį... Gražūs žodžiai, reiškiantys tiek daug! Kančia, begalinis liūdesys, nuolatinis skausmas priverčia apie tai prabilti. Prabilti tyliai, kad niekas negirdėtų, prabilti vidiniu balsu. Kažkada mano rašymas kažkam teikė džiaugsmą, juk meilės laiškus taip smagu gauti. Ar ne tiesa? O dabar... į ką aš pavirtau? Kas aš esu dabar?
Jaučiuos taip, lyg klūpėčiau ant šaltų bažnyčios grindų, o priešais keistai stebinčiam kunigui atlikčiau išpažintį. Viskas yra būtent taip, tik nėra kunigo, bažnyčios... po kojom šaltos grindys, o savo vidinį pasaulį atskleidžiu lape...
Kambaryje tyla, eilinį kartą aš ir vėl vienas, o ta tyla leidžia man susikaupti, mano mintim įgauti raštą. Sakoma, jog galima prie visko priprasti, bet kiek šiuose žodžiuose yra tiesos? Ir vėl nauja mintis mano kvailai galvai, nors kam aš meluoju, ji ne nauja... juk visas mano gyvenimas- apmąstymai apie vienišo žmogaus vienišą sielą...
Staiga dar iškyla vienas klausimas- kada išseksiu apie tai rašydamas? Per visus tuos metus prirašyti septyniolika sąsiuvinių ir įpusėti aštuonioliktą... ar tai ne per daug?.. Kalbėti apie tą patį kitais žodžiais kiekviename lape, kiekvienoje eilutėje, ar tai normalu? Nors kaip galiu į tai atsakyti, kai nė nepajėgiu suprasti, ar pats esu normalus. Prisijaukinsiu ilgesį!.. O gal jis jau manyje?! Man skauda galvą, tėvai darbe, aspirinas toli.. Tiek to- paskaudės ir praeis..
Garsiai nusijuokiu isterišku juoku, nes pagalvoju, kaip reaguotų žmogus, paklausęs, kas yra mano geriausias draugas, o aš jam atsakyčiau, jog turiu net lapą ir tušinuką... Ech... koks dar žmogus... kai neprisimenu, kada paskutinį kartą šalia manęs, arčiau nei penki metrai, stovėjo žmogus. Nors meluoju, vakar, autobuse, vyras su juoda skrybėle. Nusijuokiu dar kartą, nes jaučiuosi dėkingas jam už tai... ai tiesa, dar mama ryte, prieš išeidama į darbą, pabučiavo mane i kaktą...
Aš beviltiškas... Ar pasaulyje aš toks vienas? Ar tik man taip sunku? Aplink tyla, man kyla nesveikas pyktis, nes niekas neatsako, pyktis ir ant savęs!... Aš trumpam atsiskyriau su savo juoką keliančiais „draugais“ (tiksliau nusviedžiau juos į kampą) ir atsisėdes prie veidrodžio pirmą kartą taip drąsiai pradėjau tyrinėti save... tie juodi, nuo miego trūkumo paakiai, įdubę skruostikauliai, reti, nušiurę plaukai, neproporcingos kūno formos, išryškėjusios kraujagyslės kaktos srityje, pabalusios, šiurkščios lūpos... Imu draskyti sau veidą! Man net neskauda, o ir baisesnis nuo to nebūsiu! Pyktis silpsta su kiekvienu nauju dryžiu ant veido. Grįžtu ir pakeliu savo viso gyvenimo jausmus nuo žemės... Ir tegu krentantis kraujo lašas, reiškiantis prisijaukintą ilgesį, užbaigia mano aštuoniolikto sąsiuvinio paskutinę eilutę!...