Vanilinis dangus

Idealaus gyvenimo nėra. Kad ir kaip laimingai atrodytų žmonės, ištikrųjų jie turi daug rūpesčių. Taip taip... žinau. 100 kartų girdėta tiesa... Jaunimėlis kuria ateitį.. Gražią.. su daug pinigų (o kaip čia jų nepaminėsi).. ir šiaip ten... gražiai viskas taip... Ištikro puse iš jų vos sudurs galą su galu. Gyvens susmirdusiuose daugiabučiuose, kur pažvelgus pro langą matysis ilgos buitinės virvės skalbiniams. Jos kabės kur tik norėsi... va.. Jie uždirbs minimumą ir begalo pavydės vieni kitiems... Trečdalis iš jų nusigers... Vaikinukas, matęs save firmos vadovu, vairuojančiu naujutėlį poršą, ištikrųjų gyvens paveldėtame dėdės name, kuris jau baigia sugriūti, dirbs žuvies perdirbimo ceche, automobilio neturės ir važinės viešuoju transportu.. Mergina, norėjusi tapti žymia fotografe, keliaujančia po pasaulį, tenkinsis vieno kambario butu, kuris jau baigia sugriūti, vairuos geriausiu atvejų dviratį, o kaimynai jai nuolat bambės, kad ši išvestų šunį nusimyšt, nes jiem neva per teliką reikia išgirsti šiandienos orus, o ne šuns lojimą... Šiaip ji bus bedarbė.. Po to prasigers ir nueis šuns keliais. O tas vyrukas, gyvenantis dėdės name pamatys jos beviltišką padėtį.. tada jie susipažins ir po laiko susituoks... Po metų ji sužinos, kad jos vyras miega su jos geriausio draugo viršininke.. Va taip... O vyiokas viską neigs.. Tada moteriškė jį nužudys. Va kaip bus... nėra čia ko norėti vanile kvepiančio dangaus... Norėti nedraudžiama, bet tokiomis akimirkomis egzistencija tampa minimaliu mūsų rūpesčiu... mes stengiamės įžvelgti kvailą ateitį, kurios nežino niekas...