Puotraukē

Gimdams jau nešiuojīs vėsa sava kraiti,
Kor tievā kāp douna gimstont tau suraikė.

Vėskuo tėn atrasi, ka tiktā prakveši
Nu slaptiausiu nuoru lig bovėma vieša.

Rasi tėn įspraustus lėgū labirintus
Ė takus lėkėma i tavi imintus.

Tau tiktā atruodīs ka esi teisuolis,
Vo kėtė nuskuodīs ka guli pasoulie.

Ė nu pat vaikīstės baltū marškinieliu
Ont bedugniem supsīs ronkelės iškielės.

Ė tievā sustuojė dīvīsės iš tavės –
Iš kor tas keistuolis īr če atvažiavės?

Jug nemuokiem bluoga, bet vėskou uns žėna
Ė sunkie mintelės tarsi gertom švėna.

Daug kuo ė nemata, nuors pri nuosės kišiuok,
Vo pri prasta veržas liguo būt pakvaišės.

Vo ka jau paaug uns i didiesni žmuogo,
Ė savi pamata tarsi mėita nuoga,

Jē tiktā galvelie užtenk supratėma,
Grētā vėn uns sukal sava vėdaus riema.

Īr tėn ė druovībiu, ė bjauriū truoškėmu –
Ginšėjės, pruovuojės lig pat užkėmėma.

Diel kuo vingēs mintis sokas apie daiktus,
Kor tievā atsargē vėn apētė taikies?

Diel kuo tau skaniejės vīns, draugā, mergātės,
Tarsi nu luopšelė vėn tik tou tematės?

Dar vėsor nespiejės daug kuo nepalietės
Besiveizint tapa šiū laikū pilietio.

Nieks negal suprastė ė ramē atskleistė
Žmuogaus prigimtėnės ė spalvingas skraistės.

Laisvie išbujuojė puoliekē kāp vagis
Īr giliuo tomsībie sielas užsidegė.

Ė kāp saulė kaitėn vėsa mūsa kūna,
Rēk patem palėktė mėlžėno – galiūno,

Ka savi kāp mėška gaisra užgesintum
Ė kėtėms išreikštum aiškē sava minti.

Gimiem, ka gīventė, džiaugtėis ė mīlietė,
Ė mielaširdīstės prašontėms padietė.