Į svečius
ateina ir ateina.
Moterys.
Suvargusiais veidais.
Nusivylimo
sklidinais plaučiais.
Kartėliu
persisunkusiomis kepenimis.
Ir sėdasi prie
stalo.
Tos keturiasdešimtmetės.
Laimingai
nelaimingos.
Vaikų motinos.
Vyrų žmonos.
Ir
kalba, kalba, kalba...
Štai ir viskas.
Nesušildžiau.
Supratimu. Atjauta.
Deja.
Man tai ne.Negražu.Jau vien todėl, kad modernus, bet pagal balsus tai turbūt neblogas, mano nuomonė kaip visuomet nuo balsavusių ryškiai skiriasi...Kągi...
kaip rūta nuo iki laidos vedėja - ir netikra padavėja, su netikra lankytoja. geras.
(įdomiausiai tai būtų eilėraštis netikras. arba sėdi į troleibusą o vairuotojas sako "kada norėsiu tada važiuosiu" na jis nekrinta iki keleivių lygio nevažiuoja kada jiems reikia)
jeigu tai psichologo darbas - profesija, tada deja pozityvus - ir reikia jį palikti. bet jeigu tai žmogaus - gyvenimas, tada deja - čia moterys tokios, (atmosfera, tarsi joms 70 dešims.)
įdomus prozinis kalbėjimas, lengvai skaitosi, trumpame tekste ryškiai suspėta sukurti atmosferą, laiko tėkmės ritmika, jis tarsi velkasi, bet trūksta kažko paplėtoto. gan trumpas. nuotaika tikrai sukurta.
Jei būtų be Deja, netrūktų, o dabar kai yra su deja - trūksta. (kiek daug daro čia vienas žodelis.)
Įdomiai susiskaitė, tik nustebau jog keturiasdešimt, ritmika tokia, tarsi septyniasdešimt metų žmogus velkasi vos pakelia koją ant šaligatvio laiptelio, jam tai aukštai.
Iki nusivylimo labai gražiai eina ritmas, kablukuotų moterų žingsniais. nuo nusivylimo pradedi šokuoti degutuotais sandalais aplink formaline plūduriuojančius vidaus org. jei ne pradžia, nekliūtų. bandau atsiriboti nuo šios pradžios ritmikos. tuomet visuma nebloga.