Ugnė (1-3 skyriai)

(labai tikiuosi kad nepyksite, šis kūrinys yra pertreukoje. lt, bet aš jį pataisiau šiek tiek, na, truputi pakeičiau ir norėčiau kad ir jūs įvertintumės. N, jei jau labai pyksit, tai ištrinkit iš rašyk. lt ką jau su jumis padarysi:))



1.

    Geležinkelio stotyje žmonių kaip niekad daug. Nieko keista, nes traukiniu važiuoti pigiau, daugiau vietos, todėl vasaros metu nebūna karšta ir tvanku, kaip sausakimšame autobuse. Eilės prie kasų beribės, laukimo salė pilna, o žmonės skubėdami vaikšto pirmyn ir atgal. Šioje maišalynėje sėdžiu ir aš su mama. Ji vilki baltą suknelę iki kelių iš lengvai krintančios medžiagos ir laiko plačiabrylę skrybėlę. Aš taip pat užsidėjusi panašų galvos apdangalą, vilkiu oranžinį klostuotą sijonuką ir geltoną trikotažinę palaidinukę. Atrodome panašesnės į seseris, nei į mamą su dukra. Neiškentusi tarp mūsų tvyrančios tylos bandau pradėti pokalbį:
- Mama, aš visai nenoriu ten važiuoti. Man patinka ir čia, savo mieste, tarp savo draugų. Aš galėčiau kurį laiką pagyventi viena. Ar tau butina skristi į Amsterdamą? Gal gali atidėti? – prašau maldaujančiu balsu, nes tikrai jaučiuosi bejėgė.
- Deja, negaliu. Juk tu žinai, Ugne, taip? – ji stengiasi išlikti rami. – Be to seneliai tave jau seniai nori pamatyti.
- Žinau... Tik negaliu susitaikyti su mintimi, kad važiuosiu į miestelį kuris toli nuo namų. Na, ne taip toli, kaip Amsterdamas, - šypteliu. – Žinoma dabar ten gražu, daug žmonių, o kai baigsis sezonas – ištuštės. Ar grįši iki rudens? – dar nespėju suvokti, kad skaudinu mylimą žmogų, kol nepamatau mamos akyse ašarų. – Ak! Atsiprašau. Visai nusišneku. Nesijaudink, mamyte, pati nebežinau ką tauškiu. Aš kaip vaikas: iš adatos priskaldau vežimą. – net įsijuosusi beriu žodžius ir stengiuosi ištaisyti klaidą, kad paskui negraužtų sąžinė.
- Žinoma žinoma, nesiteisink. Aš tik... labai tavęs pasiilgsiu, vaikeli. Aš irgi nenoriu išvažiuoti, bet reikia. Jei pavyks uždirbsiu daug pinigų ir galėsim suremontuoti butą, išvažiuoti į kelionę ar panašiai. – nusišluosto ašaras ir nusišypso.
- Aš taip pat tavęs pasiilgsiu. Bet nepamiršk, kad yra telefonai, elektroninis paštas.
- Kol kas atmintimi nesiskundžiu, - purkšteli, - o tau jau laikas eiti. Iki traukinio nelydėsiu, kad nereikėtų mojuoti nosinaite, - abi išspaudžiame liūdesiu pažymėtas šypsenas, stipriai apsikabiname ir pakštelime viena kitai į skruostą.
- Sėkmės! – nueidama palinki mama.
- Ir tau sėkmės! – atsiliepiu ir paėmusi didelį lagaminą ir kuprinę patraukiu link antro perono, iš kurio turi išvykti mano traukinys į kurortinį miestelį prie gražaus ežero.
    Vagone vėsu, bet vis labiau kylant saulei ir spiginant pro langus tenperatūra greitai kyla. Kelionė turi trukti dvi valandas. Norėdama prastumti laiką vartau žurnalą, seku vaizdus už lango, rašau sms‘us draugėms, kad išvykau ir ilgai negrįšiu. Man tikrai nėra lengva palikti gimtąjį miestą ir draugus. Viliuosi sisirasti jų ir gyvenant pas močiutę ir senelį, nes nujaučiu, kad išvykstu ilgam. Gal nuojauta mane ir apgauna, bet atsisveikindama su mama jaučiausi tarsi išsiskiriame keliems metams.
    Pagaliau šiek tiek nervinantis traukinys pradeda stabdyti. Griebusi ištempiu paskui save lagaminą lauk ir nulydėjusi akimis bėgiais riedančius vagonus patraukiu link miestelio. Eidama dairausi po apylinkes. Dešinėje driekiasi javų laukai, virš kurių nuo karščio raibuliuoja oras, o toliau, kairėje kelio pusėje, matau medžių alėją, vedančią į tikslą.
- Kad tik greičiau į pavėsį, nes iškepsiu kaip kiaušinis dykumoje ant smėlio. – pasakau garsiai, nors aplinkui žmonių nėra nei kvapo. Bet man tai ir nerūpi. Mėgstu kartais garsiai su savimi pakalbėti, paklausyti, kaip skamba balsas arba garsiai dainuoti, kai niekas negirdi.
    Lagaminas garsiai darda tempiamas nelygiu keliu, o mineralinio vandens buteliukas beveik ištuštėja, kai smarkiai suplukusi, nors ėjau tik penkias minutes, pasiekiu pavėsį plačiašakių klevų alėjoje, tiesiai vedančioje į miestelį. Aš mėgstu šią vietą. Vaikystėje, kai svečiuodavomės pas senelius, eidavau su tėčiu ir mama pasivaikščioti. Bet tai buvo jau seniai, kai tėvai dar buvo susituokę. Po jų skyrybų daugiau čia nebuvau. Todėl taip ir jaudinuosi. Prabėgo beveik aštuoneri metai. Bijau, kad gali būti sunku netgi surasti senelių namą.
    Laimė atmintis dar visiškai neapleido. Priėjusi pagrindinę aikštę, pilną turistų vaikštančių po parduotuves, pasuku į dešinėje pusėje esančią gatvę link parkelio, už jo į kairę, kur tik gyvenamieji namai su sodais pilnais gėlių. Toliau pastatai praretėja ir pačiame gatvės gale, miestelio pakrašty, išvystu senelių namą. Jis – mūrinis, jau gana senas, rudai rožinės spalvos su balkonu iš kurio matosi tyvuliuojantis ežeras už kokių penkių šimtų metrų, bet gana didelis dviems žmonėms. Aplinka kaip visad puikiai prižiūrėta, o vynuogė, kurią dar su mama sodinau, jau siekia gerokai virš balkono – tai vis senelio nuopelnas. Jis yra sodininkas ir labai myli gėles. „Kažin ar dar turi savo parduotuvėlę? “ – stabtelėjusi pagalvoju. Tada nedrąsiai stumteliu baltai dažytus, bet jau apsitrynusius vartelius ir nuėjusi prie durų trumpai spusteliu skambutį. Viduje skamba džiazo muzika.
- Gerai, kad ne Kučinskas, - burbteliu prieš pat atsidarant durims.
- Prašau... – taria močiutė plačiai jas atvėrusi. Ji beveik nepasikeitusi: plaukai šviesūs, bet ne žili, matyt, dažyti, šviesi suknelė, prijuostė, kojų nagai taip pat nulakuoti, bet ne per ryškiai. Tas pats pasitempęs, švytintis žmogus.
- Labas, močiute. – pasakau ir tik tada suvokiu, kaip labai jos pasiilgau ir nesumojusi, ką dar pasakyti greitu judesiu nutraukiu nuo galvos skrybėlę, lyg ir manydama kad manęs dar napažino.
- Ugne?! Kaip tu užaugai! Atpažinti nebeįmanoma. Plaukai tamsūs, tokia suaugusi atrodai... Eikš, apkabinsiu. Prabėgo šitiek laiko! Be galo pasiilgau... – ir taip stipriai suspaudžia mane glėbyje, kad net spėju užuosti kokio kvapo muilu močiutė prausiasi.
- Aš irgi labai tavęs pasiilgau, močiute. Labai bijojau kad neberasiu kur gyveni. – atsakau jau tempiama į vidų už rankos ir vos spėju pagriebti lagaminą, per kurį vos nenugriūvu. – O kur senelis?  - atsimenu paklausti paskubomis lygintama plaukus.
- Dirba savo krautuvėlėje. Gėlės – visas jo gyvenimas, išskyrus aišku mane. Ir tave taip pat.  Jis tavęs taip pat labai ilgisi. Kaip tik iškepiau varškės pyragą. Ateik į virtuvę supjaustysiu ir galėsim užkąsti.
- Mielai, močiute. Ir dar, jei galima, norėčiau ko nors šalto atsigaivinti. Labai sušilau, kol atėjau nuo traukinių stotelės.
- Žinoma galima. Jauskis kaip namie, juk ne į svečius atvažiavai. Stiklinės kairėje, lentynoje prie lango. – dar priduria jau įėjus į virtuvę pilną kvapų nuo kurių seilė tįste tįsta.
    Mes kalbamės ir kemšam pyragą. Jis - be galo skanus, toks kaip vaikystėje. Sukertam jo vos ne visą indą kol šiltai šnekučiuojamės, kaip seniai nesimačiusios bičiulės. Kalbamės apie viską: mokyklą, draugus, šeimą, na apie mane ir mamą, taip pat apie šį netikėtą pasikeitimą.
- Aš tikrai stengsiuosi nekelti jums rūpesčių, kažin ar gerai, kad po tiek laiko mama prašė leisti pas jus pagyventi, na po viso to... – nekaltai pasakau norėdama sužinoti, ką močiutė apie visa tai mano.
- Nesirūpink. Tavo mamai reikėjo būtinai išvažiuoti, tavęs vienos namuose palikti nenorėjo, o daugiau artimų žmonių, kuriems galėtu patikėti savo mergaitę, matyt, nebuvo. Puikiai žinai, kad mes su seneliu tave labai mylim ir nesvarbu, kas praeityje nutiko.  Supratai? Ir net nebandyk man daugiau kalbėti šia tema. Juk vasara, gražus oras, netoli ežeras. Tikiuosi tau čia patiks atostogauti. – ji linksma, laiminga ir visai nesirūpina, kad reikės kepti didesnius pyragus ir mokėti didesnes telefono bei elektros sąskaitas. Džiaugiuosi, kad pradžiuginau močiutę ir tikrai sąžiningai tikiuosi jog nesukelsiu didelių rūpesčių, kaip kartais pasitaikydavo anksčiau, bet šiaip jau aš esu gera mergaitė.
- Manau, kad atostogos bus puikios. Čia juk kurortas, o man žmonės patinka. Be to seniai buvau prie vandens telkinio, kažin ar bemokėsiu plaukti. – pasakau ir plačiai nusišypsau.
- Na jau, ką išmoksti greitai nepamirši... Gal likusį pyragą palikim seneliui, nes dar persivalgysi. – tarsi erzindama trukteli dubenį kai aš siekiu dar vieno gabaliuko ir pradeda nurinkinėti indus.
- A... taip. Teisingai. Kai pasakei pasijutau labai soti. Žinai, močiute, gal tu galėtum parodyti man kambarį, aš išsikraučiau daiktus, persirengčiau, nes labai sušilau. – kažkaip šitai pasakyti man labai nedrąsu ir nors niekas nemato nusuku akis į kitą pusę, tarsi aš čia niekuo dėta.
- Visai pamiršau. Laiptais į viršų, tada į kairę, o tada dešinėje. Ne apartamentai, bet vonia antram aukšte yra. Tiesiai priešais tavo duris -  jei domina.
- Domina. Ačiū už informaciją, tai jau eisiu. Beje, kada grįš senelis? – dar paklausiu stodamasi.
- Už kokios valandos, pietauti.
- Tai puiku, nekantrauju susitikti.
Vėl tenka vargti su tuo prakeiktu lagaminu. Šiaip taip užsikabarojusi laiptais pasuku kaip liepė močiutė ir atidarau savo būsimojo kambario duris.
    Pirmas įspūdis tikrai gan neblogas. Palieku mantą viduryje kambario ir iškart pripuolu prie lango. Matosi miestelis ir miškas, o kairėje ežeras.
- Puikus vaizdas! – šūkteliu iš nuostabos, nes niekada nebuvau šiame kambaryje. Jei gerai pamenu jis buvo mano tetos, bet kai ji jauna būdama mirė, močiutė nenorėjo, kad čia kas nors eitų. Apsidairau. Dešinėje, centre, stovi lova, priešingoje pusėje – rašomasis stalas. Dar yra spinta, fotelis su mažučiu staliuku, senas paveikslas (peizažas gražiuose rėmuose) ir kilimas, toks, kokio visada norėjau – minkštas baltas kailis.
- Manau, man čia... daugiau nei patiks, - linksmai pasakau ir priduriu mintyse. – Tereikia susirasti draugų.
    Pagauta noro kuo greičiau įsikurti puolu dėlioti daiktus. Iškraunu iš lagamino drabužius ir tvarkingai sukabinu į spintą, ištraukiu iš kuprinės ryškiai žalią kompiuterį ir padedu ant stalo. Šis daiktas man tikrai reikalingas, bet galiu puikiai apseiti ir be jo. Tada sukraunu į stalčius ir lentynas likusį savo turtą ir mieliausius niekučius, kurie šiaip taip tilpo į lagaminą ir kuprinę kraustantis. Nepamiršau net mieliausių nuotraukų ir dabar išdėlioju jas tarsi specialiai tam pakabintoje lentynėlėje tarp langų. Staiga išgirstu kažką beldžiant į duris:
- Prašau! – šūkteliu grūsdama jau tuščia lagaminą į spintą.
- Sveika atvykusi. Čia tau. – taria senelis šypsodamasis ir ištiesia puokštę įvairiaspalvių herberų.
- Labai ačiū, seneli! Kokios gražios ir kaip kvepia... – godžiai pauostau ir apkabinusi pakšteliu į skruostą. – Tuoj pamerksiu... vazos neturiu, - pastebiu kai apžvelgiu kambarį.
- Tu baik tvarkytis, o aš pamerksiu. Regis, turėjau kažkokią miegamajame... Paskui ateik į virtuvę: močiutė išvirė koldūnų.
- Gerai. Aš tik persirengsiu, nes nesu didelė sijonų gerbėja.
- Bet jie tau puikiai tinka.
- Liaukis, nes dar nurausiu. – nepiktai atšaunu ir kai durys užsidaro griebiu labai mėgstamus džinsinius šortus ir puolu į vonią.
    Po sočių pietų parašau laišką mamai, kad viskas puiku, net geriau nei tikėjausi ir prašau pranešti kai pati įsikurs, kad būčiau rami. Paskui su seneliu nuvažiuoju apžiūrėti jo krautuvėlės kurioje klientų tikrai netrūksta, kaip ir gėlių. Nueinu į parkelį, prie fontano, kuris man vaikystėje buvo panašus į vestuvių tortą, atsisėdu ant suoliuko, išsitraukiu dienoraštį, kiek paspoksau į praeivius ir sudėliojusi mintis užrašau datą.


2.

    Mane pabudina vėsaus vėjo gūsis. Jau turbūt vėlus rytas, nes dėl ryškios šviesos negaliu praplėšti akių. Dar noriu grįžti į sapną, bet nebepavyksta, todėl guliu šiltoje lovoje ir stengiuosi iki galo atsibusti, kad vėl galėčiau mėgautis nauja diena. Kažin, ar seneliai neprieš jei aš „kartais“ ilgiau neisiu miegoti, o paskui vėliau kelsiuosi. Mama visada pyksta: jos nuomone geriausias miegas iki vidurnakčio. Žinau tai, bet tik vakarais atrandu laiko paskaityti gerą knygą, sutvarkyti nuotraukas... Reikės paklausti, kai nulipsiu į apačią ir pažvelgusi į laikrodį, kuris rodo devynias, šoku iš lovos it nuplikyta, sugraibau rūbus, gulinčius ant fotelio pusiau sulankstytus ir neriu į vonią valytis dantų.
    Močiutę randu svetainėje kalbančią telefonu, ji mosteli link virtuvės ir aš nueinu ieškoti pusryčių. Ilgai vargti nereikia: yra grikių košės, kurią tikrai mėgstu, ir uogienės.
- Labas rytas.
- Labas, - atsakau pildama vandenį į puodelį ir pasiteirauju ar nenorėtų arbatos.
- Ačiū, jau gėriau. Kokių planų turi šiandienai?
- Žadu paieškoti darbo, - tariu kramtydama. – Noriu turėti savų pinigų, kad nors kiek galėčiau būti nepriklausoma.
- Atostogos skirtos ilsėtis, bet čia tavo reikalas. Ką būtent norėtum dirbti? - ramiai paklausia.
- Sakau, gal reikia kokios valytojos ar padavėjos.
- Paklausk senelio. Jis pažįsta vienos kavinės sąvininką.
- Taip ir padarysiu. – stojuosi ir einu suplauti indus, juk žadėjau nekelti rūpesčių.
  Dar grįžtu į kambarį persirengti. Esu rimtai pasiryžusi gauti darbą, tad riekia tvarkingai atodyti pas darbdavį, ypač jei jis senelio pažįstamas. Šortus iškeičiu į šviesias kelnes, o sportinius sandalus... ne, jų nekeisiu ir taip gerai atrodo. Prieš išeidama dar nusivalau apsitrynusį nagų laką, čiumpu tamsius akinius ir šūktelėjusi močiutei išeinu.
    Patraukiu tiesiai pas senelį, jau svajodama apie pirmą alga. Seniai noriu paragauti darbo, bet niekas nepriimdavo – per jauna buvau. Šįkart turi pavykti. Juk, galų gale, man šešiolika metų!
    Poilsiautojai jau pradeda traukti į pliažą. Jų tikrai daug, taigi kavinėse turėtų trūkti darbuotojų. Svarstau apie tai kol pasiekiu krautuvėlę:
- Sveikas, kaip šiandien sekasi? – klausiu įžengusi į vidų.
- O, sveika. Kaip visada – puikiai. Kokie vėjai? – atsako rišdamas puokštę.
- Turiu mažytį prašymuką. Na, gal ir ne visai mažyti...
- Klausau ištempęs ausis.
- Močiutė sakė, kad pažįsti kažkurios kavinės savininką. Gal gali pasiteirauti ar netrūksta padavėjų arba kitų darbuotojų?
- O kam prireikė? – klausia susidomėjęs.
- Man. Norėčiau per vasarą užsidirbti pinigų. Paplušėčiau kokį mėnesiuką, kitą...
- Aišku. Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti... – paima užrašų knygelę ir pradeda vartyti. Tuo metu įeina moteris, senelis stojasi.
- Aš galiu už tave. Jei pavyks. – pasišaunu padėti.
- Jei nori...
    Priėjusi prie klientės mandagiai klausiu ko ji pageidautų.
- Taip... norėčiau nedidelės puokštės draugei. Su rožėmis. – sako
- Galiu pasiūlyti šią, šią ir šitos neblogai atrodo. – parodau kelias gražesnes greitai apžvelgusi.
- Manau šita tiks. Gal galite penktadieniui padaryti?
- Minutėlę – nueinu prie stalo ir surandu užsakymų žurnalą, - taigi penktadieniui, kelintą valandą pageidaujate? – dar pasitikslinu grįžusi.
- Dvyliktą. Ir su rožinėmis, o ne raudonomis gėlėmis.
- Gerai, bus padaryta. – užrašau pageidavimus.
    Grįžtu prie senelio. Jis kalba telefonu regis dėl manęs, todėl klausausi ištempusi ausis.
- Gerai, pasakysiu, kad gali užeiti. Dėkingas, Juozai, iki. – padėjęs ragelį atsisuka į mane. – Susitvarkei?
- Šiaip taip. Užrašiau užsakymą šios puokštės. O kaip dėl darbo? – iškart klausiu, nes knieti sužinoti.
- Žadėjo priimti padavėja, jei pasirodysi tinkama, bet puikiausiai galėtum padirbėti ir pas mane.
- Mielai pagelbėsiu laisvu laiku, bet nesinori, kad savas žmogus mokėtų pinigus. – atsargiai pasaku nenorėdama nuvilti.
- Na tai bėk susitarti, kol kasnors vietos neužėmė, - visai nenusiminęs sako ir parodo į duris.
- Ačiū, seneli, labai labai. – čiumpu rankinuką ir išdumiu, bet tenka apsisukti, nes neturiu nuovokos, kur ta kavinė yra. Raudonuodama klausiu ir dar kartą tarstelėjusi „iki“ nužingsniuoju. Prie kavinės durų stabteliu ir giliai įkvepiu, kad nusiraminčiau. Paskui pasiteirauju kasininkės, kur rasti savininką ir nuėjusi pabeldžiu į duris:
- Užeikite. – pakviečia sodrus vyriškas palsas.
- Laba diena, aš dėl darbo, - sakau įėjusi.
- Kokia greita. Prisėsk. Kuo vardu? Kiek metų? Ar esi kąnors panašaus dirbusi? – apiberia klausimais.
- Ugnė. Šešiolika. Nesu dirbusi, nes dėl amžiaus nepriėmė.
- Taigi... Jei netrūktų padavėjų atsisakyčiau ir aš. Neturiu teisės liepti dirbti ilgai. Kiek pati norėtum?
- Jeigu dirbat nuo dešimtos ryto, tai gal iki šešių. Aštuonias valandas. Galėčiau ir daugiau jei reikėtų.
- Manai ištempsi? Darbas nelengvas...
- Kaip nors, pinigų norisi. – nusišypsau, nes jo veidas labai jau rimtas.
- Na gerai. Pirma savaitė bandomoji, paskui žiūrėsim. Jei nori, gali pradėti jau dabar. Einam, viską aprodysiu.
- Puiku. – pakeliui dar persimetame keliais sakiniais apie apie jį ir senelį, kad yra seni draugai ir panašiai. Paskui supažindina su personalu, gaunu žalią prijuostę ir nurodymus kaip viskas vyksta. Įeina pora naujų klientų ir aš priimu pirmąjį užsakymą. Pavyksta gana neblogai. Šefas Juozas liepia merginoms mane prižiūrėti ir nusišypsojęs išeina.
    Lankytojų tikrai netrūksta, valgiai skanūs, tik spėk suktis, jau pirmą dieną viršvalandžiai. Kai pagaliau kavinė ištuštėja dar kalbamės visas kolektyvas, susėdę prie baro ir gurkšnojame nealkoholinius kokteilius, kuriuos pagamino specialiai mano atėjimu į darbą. Džiaugiuosi patekusi į puikių žmonių tarpą. Apie dešimtą pakylu eiti, nes jau beveik tamsu, paskui seneliai rūpinsis, nors ir pranešiau, kad galiu užtrukti. Atsisveikiname iki rytojaus, padėkoju už gėrimą ir puikios nuotaikos, pamiršusi nuovargį, uždarau paskui save duris.
    Kai pasiekiu parkelį danguje jau pradeda žiebtis žvaigždės. Netoliese sustoja du automobiliai. Iš vieno išlipa du, o iš kito vienas vyras ir nueina į parką, kur juos paslepia tamsa. Einu toliau, bet nugirstu jų pokalbį ir sustojusi klausau:
- Prašei paskolinti pinigų – daviau, pasitikėjau tavimi, maniau esi rimtas vyras, laikaisi duoto žodžio... – išgirstu vieną piktai sakant.
- Pastaruoju metu man nekaip sekasi... Palauk dar mėnesį tikrai grąžinsiu likusią sumą.  – neaiškiu akcentu pertraukia kitas.
- Ar panašu, kad aš nusiteikęs laukti?! Gal nežinai, kas būna kai nesilaikai susitarimo? Žmonės kasdien miršta dėl menkesnių dalykų. – sunkiai besivaldydamas rėkia pirmasis.
- Mane nužudęs pinigų neatgausi.
  Įšgirstu žingsnius už nugaros, bet nespėjus atsisukti kažkas tyliai sukužda prie pat ausies. Krūpeliu, o bėgti jau per vėlu.
- Klausaisi svetimų pokalbių? Labai negražu. – nutaisęs saldų balselį pasako ir pliaukšteli liežuviu. Nuo jo dvelkteli cigarečių ir odekolono kvapas. Kai prasižioju užspaudžia burną. – š... einam. Judinkis! – pakartoja, kai nesureaguoju ir šiurkščiai stumteli pirmyn.
    Jaučiu, kad papuoliau į nieko gero nežadančią situaciją. Kai nueiname, vienas iš jų skustagalvis stovi įrėmęs į pasmakrę ginklą pietietiškos išvaizdos užsieniečiui. Trečiasis praneša apie mane ir jie atsisukę įsispokso.
    - Tikriausiai žinai, kad negerai kištis į svetimus reikalus. Ką dabar su tavimi daryti? - artinasi prie manęs blogietis. Žengiu atbula, bet už manęs stovi tas kitas tipas. Skustagalvis perbraukia savo ranka per manąją, griebia už kaklo, staigiai prisitraukia artyn ir kitiems girdint pasiūlo su juo permiegoti, tada galbūt išvengsiu blogesnių pasekmių. Jau buvau bespjaunanti į veidą, kai nebegalėdamas klausytis įsikiša pietietis:
- Paleisk merginą, asile! - įsakmiai sušunka.
- Tau ji patinka? Galėsiu vėliau atiduoti jei dar norėsi. – nusiviepia. Bandau išsivaduoti iš tvirtų gniažtų, nes visai nebejuokinga. – Nespurdėk! – mesteli atsisukęs.
- Velniai tave griebtų! Paleisk ją, po pažinties su tavimi tikrai niekam nieko nepasakos. Grąžinsiu skolą po savaitė!
    Jau beveik žliumbiu, nes dabar esu jo rankose ir nieko negaliu padaryti. Vis per savo pačios kvailumą.
- Sakai po savaitės? – nustemba. – Kuo tu vardu mažyte?
- Jokia aš tau ne mažytė! Mano vardas Ugnė! – susigriebiu, kad reikėjo patylėti.
- Malonu susipažinti, – pamerkia akį. – Taigi, jei šita lėlytė sutiks pagelbėti gal ir susitarsim. Tai kaip, Ugne? Dabar tik nuo tavęs priklauso šio nevykėlio gyvybė.
- Kaip suprasti „sutiksiu pagelbėti“? – nujaučiu, ką jis turėjo omeny, bet vistiek klausiu drebančiu balsu.
- Tai sutinki ar ne? – apsimeta neišgirdęs mano klausimo ir prikiša pistoletą nepažįstamąjam, kurį turiu gelbėti, prie smilkinio.
- Gerai jau, sutinku, tik nuleisk patranką. – šiurkščiai rėžiu, nenorėdama parodyti, kad bijau.
    Skustagalvis linkteli ir nenoromis patraukia ginklą ir užsikiša už kelnių diržo. Paskui, matyt, nesprendžia prisistatyti kas toks esąs:
- Pamiršau pasakyti kuo aš vardu. Esu Danas, mano draugas Robertas, o šitas – Aleksas. Malonu susipašinti ir dar maloniau, kad sutikai mums pagelbėti. Šaunuolė. – mirkteli
- Tai jau... – numykiu
- Na man laikas, laukia dar vienas susitikimas. Gero vakaro ir niekur nedinkit, nes vistiek surasiu.
    Kai jų automobilis nuvažiuoja Aleksas stipriai mane papurto už pečių. Turbūt, kad atsikvošėčiau, nes kiek laiko žiūrėjau į vieną tašką ir negalėjau pajudėti. Paskui išvadina beprote ir paklausia ar viskas gerai. Atsakau, jog šiuo metu taip, o dėl ateities abejoju ir paklausiu kokie čia tipai reikalauja pinigų. Papasakoja, kai prisėdame ant suoliuko. Danas lyg ir priklauso lietuvių mafijai, o  mano pašnekovas to nežinodamas pasiskolino pinigų, nes norėjo suremontuoti senelių vasarnamį. Į klausimą, kodėl neprašo padėti tėvų, išgirstu tokį atsakymą:
- Tėvas nieko nežino. Po mamos mirties, negalėjau išverti namuose ir susikrovęs daiktus pabėgau. Jau metus bastausi po Europą, nes nedrįstu grįžti ir pripažinti, kad buvau silpnavalis.
- Užjaučiu... – pasakau ir atsidūstu. – Ką dabar darysi?
- Aš turiu iš kur nors greitai surinkti likusią sumą, o tu... net nežinau. Neilgai jį tepažįstu. Keliskart pasėdėjom bare ir tiek. Negaliu pasakyti ar tau kas gresia. Bet būk atidi. – draugiškai pataria.
- O kiek tu jam skolingas? – pasidomiu.
- Iš viso tai du šimtai tūkstančių eurų. Bet dabar liko šimtas.
- Kiek?! Bet ką tu su tiek pinigų veiki? Juk didelė suma.
- Norėjau mašinos, suremontuoti namelį prie ežero, paskui grįžti atgal į Ispaniją ir pradėti gyventi. – balsas skamba liūdnai.
- Jei išnešim sveiką kailį bus puiki pradžia. – bandau pakreipti juokais, bet nepavyksta, jo veido išraiška lieka ta pati. – Jei galiu kuo padėti, sakyk. Juk abu srebiam tą pačią košę.
- Tu jau padėjai. Galima sakyti išgelbėjai man gyvybę. Eime, parvešiu namo.
  Greitai apsvarstau ir sutinku, nes jau visai tamsu, o dar kartą su mafijozais susidurti nenoriu. Kalbamės, kol pasiekiame miestelio pakraštį. Sužinau, kad Alekso tėvas italas, o mama buvo lietuvė, kad turi vyresnį brolį ir jaunesnę seserį, kad jam 20 metų ir kad mėgsta keliauti, tačiau nusibodo tai daryti vienam. Dar papasakoja, kad Lietuvoje jam patinka, bet žmonės šaltoki, uždari. Pasiūlau rytoj užsukti į kavinę, kur dirbu, ir padėkojusi už pavežėjimą išlipu iš automobilio.


3.

    Turbūt ponui Likimui buvo gera diena, kad atsiuntė man tokius puikius tolerantiškus senelius. Jie netgi nepaklausė kodėl vakar taip vėlai parsiradau namo. „Esi jau pakankamai subrendusi ir pati turi spręsti, kas tau į naudą, o kas ne. Neklausinėsiu kur būni ir ką veiki, negaliu nurodinėti, nes nesu tavo mama, bet sutarkim, jog visada mums praneši ir grįši iki vidurnakčio. “ – pasakė šįryt močiutė, kai teisinausi. Netekau žado. Gal tai sąvitas auklėjimo būdas? Leisti spręsti pačiai ir mokytis iš savo klaidų? Pagyvensim, pamatysim...
        Darbas ne visada padeda užmiršti rūpesčius. Esu pakankamai išsiblaškiusi dėl vakarykščio įvykio. Laimei šefas sėdi savo kabinete ir nieko nepastebi. Negaliu liautis galvojusi apie tą tipą, kuris vakar mane lietė. Kažkoks iškrypėlis. Kai tik prisimenu jo užmačias iškart pašiurpsta kūnas. Stengiuosi įsivaizduoti, jog tai tik baisus sapnas, bet išvystu įeinantį Aleksą ir visos viltys dingsta. Jis atsisėda prie baro ir aš nenorėdama laukti nė minutės paprašau kolegės pasikeisti.
- Sveika, įpilk mažą alaus. Nors ne, geriau stiprios kavos. – apsigalvoja. Iš veido matau, kad naktis buvo sunki ir tikriausiai bemiegė. Suprantama – pati ilgai varčiausi kol pavyko užmigti.
- Žinoma. Kažkodėl nujaučiu, kad prastai miegojai? – klausiu, norėdama kaip nors pradėti pokalbį ir paduodu kavą.
- Ačiū. – tarsteli gerdamas. – Visą naktį nesudėjau bluosto, galvojau iš kur gauti pinigų, bet nieko nesumąsčiau, o plėšti banką ne mano jėgoms. Jeigu turėčiau bent menkiausią supratimą apie akcijas, būtinai jų nusipirkčiau ir paskui perparduočiau už didesnę kainą. Deja to padaryti negaliu.
- Gera mintis! Aš pažįstu reikiamą žmogų, tik reikia susitarti. – vos nesušunku visa gerkle, o Aleksas man netikėtai sureagavus užspringsta kava.
- Tu rimtai? – Turbūt negali patikėti, tad linksiu galvą ir šypsausi. – Sunku patikėti. Ar ji gerai išmano savo darbą?
- Jis - mano draugės brolis, tikras biržos makleris. Dabar turiu aptarnauti klientus paskambinsiu jam po pusvalandžio kai turėsiu prietų pertrauką. Luktelk jei gali. Reikės pasitarti, kad nesuklysčiau. – ir griebusi meniu nulekiu, nes barmenė perspėjo apie ateinantį šefą.
    Kol praeina minėtas laiko tarpas, Aleksas spėja išgerti dar du puodelius kavos. Deja prietų pertraukos gauti nepavyksta, todėl paslapčiom išsitempiu jį į lauką ir surenku reikiamą numerį. Kol šneku Aleksas nenuleidžia nuo manęs akių ir bando sugauti kiekvieną žodį sklindantį iš telefono. Kuo toliau kalbame, tuo labiau jo veidas niaukiasi. Genialus sumanymas nepavyksta: draugės brolis, Nerijus,  pasako, kad nenori veltis į neaiškius reikalus, ypač kai tokie dideli pinigai, tačiau jei jau gyvybės ar mirties klausimas gali jam paaiškinti, papasakoti, bet pats veltis kategorišgai atsisako. Aleksas paskėsčioja rankomis, palinksi galva ir aš priimu pagalbą, tokią kokią tik galim gauti. Susitariam susisiekti per internetą, nuoširdžiai padėkoju ir padėjusi ragelį žvilgteliu Aleksui į akis, tikėdamasi išvysti nors kruopelytę džiaugsmo. Jo nėra. Net keista, bet regis pietietis smarkiai prislėgtas, nusiminęs ir išvargęs.
- Viskas bus gerai. Tu tik nesijaudink. Aš tau padėsiu, kąnors sugalvoti. Vistiek po darbo neturiu ką veikti.  – raminu.
- Taip žinoma, bet jeigu nepavyks tai prarasiu ir turimus grašius.  – atsako širsdamas. – Dar nesupratai, kas bus jei nepavyks?! Iš mūsų liks tik daržovės! – aplinkiniai sužiūra į mus ir jis truputi susigėsta. – Atleisk, pasikarščiavau. Gal vakare reikėtų susitikti, pasikonsultuoti su Nerijum, panaršyti internete?
- Galim, bet pas mane geriau neiti, paskui seneliai dar ne taip supras. Aš galėčiau pasiimti savo nešiojamą kompą jei tu neturi...
- Keliaudamas nesinešioju ir taip būna pakankamai daiktų. Ateik pas mane į vasarnamį.
    Atsakau, kad sutarta ir ilgai netempusi gumos grįžtu prie darbo, kur iki pat šešių pralakstau tarp staliukų. Matydamas, jog visai nusivariau nuo kojų, šefas išleidžia namo. Apsidžiaugiu ir iškart išeinu, kol neapsigalvojo.
    Kai šiek tiek užkandusi namuose vakarienės vėl susiruošiu išeiti smalsiu klausimu sustabdo senelis:
- Susiradai draugių, o gal draugą, kad vis taip vakarais nebūni namie?
- Na...  – nežinau kaip čia geriau jam atsakyti, - panašiai. Iki dvyliktos turėčiau grįžti. Nesijaudinkit, kaip jau sakėt  - esu didelė mergaitė. – nusijuokiu ir nieko nelaukusi maunu lauk.
  Miško keliuku einu skubėdama. Dar nesutemę, bet vistiek nejauku, juolab kad tik iš pasakojimo žinau, kur Alekso vasarnamis. Galiuką paėjusi pamatau mažą namelį, kurio vienas galas paremtas ant polių virš vandens. Pabeldžiu į duris kelis kartus ir išgirdusi šūktelėjimą, kad neužrakinta, įeinu. Iš virtuvės sklinda barškinamų indų garsas.
- Labas, - pasisveikinu, - darai vakerienę?
- Sveika. Šiaip tikėjausi, kad ateisi vėliau ir nepamatysi koks prastas kulinaras esu, bet regis tave iš darbo išleido anksčiau. -  nusijuokia.
- Kaip tik taip. O ką žadi valgyti? –užmetu žvilgsnį į dubenį su išplaktais kiaušiniais miltus ir pieno pakelį.
- Omletą arba blynus, dar nežinau kas gausis.
    Vėl juokiasi Aleksas, o aš taip pat, nes retai tenka matyti vyrus prie puodų. Bet mano juokas tikresnis nei jo. Matyt, žmogus retai šeimininkauja, todėl pasiūlau kurnors pajungti mano kompiuterį, o aš tuo tarpu kepu omletus su daržovių, kurias pavyko rasti šaldytuve, įdaru.
- Tikrai labai skanu. – giria mano patiekalą darbuodamasis šakute ir peiliu.
- Ačiū, ši savybė turbūt paveldima, močiutė galėtų išleisti receptų knygą. Ar tu supranti tas diagramas? – mosteliu į kompiuterio ekraną.
- Regis, kad taip, nes Nerijus gerai aiškina. O tu?
- Pusėtinai... – atsakau kramtydma.
    Tesiam pradėtą darbą garsiai diskutuodami, kur vertingiau įnvestuoti, kamantinėdami draugės brolį ir naršydami po įvairias interneto svetaines. Ir taip iki pat vidurnakčio, su mažomis kavos ar arbatos pertraukėlėmis. Suvedę visus galus nusprendžiam kieno akcijas pirksim už turimus penkis tūkstančių eurų. Pasiūlau ryt iš pat ryto kurnors mieste padaryti pavedimą ir kraudama laidus į kuprinę paskubomis gurkšnoju dar likusią, bet jau seniai šaltą arbatą. Aleksas laukia manęs prie durų ir kai išlendame į vėsią naktį, o dangus apsiniaukęs ir juodas, net labai apsidžiaugiu, kad nereikia kaip išgasdintam kiškučiui dumti namo. Visą kelią šnekamės tema: „kas bus, jeigu... “, tačiau ne tik pesimistiškai, kvailų ir juokingų išvedžiojimų prisigalvojame iki valios. Drįsčiau teigti, kad per šį vakarą spėjome susidraugauti. Abiem ne pro šalį susirasti vieną kitą draugą miestelyje, juk reikia kažkaip praleisti laisvalaikį, o ištikus bėdai pasiguosti paprašyti pagalbos. Taip begalvodama prisimenu, kad dar taip ir nespėjau nueiti prie ežero išsimaudyti. Rytoj būtinai tai padarysiu - pasižadu.