2007 06 10

Ošė jūra labai nerami...
Susikibę už rankų
Pakrante žingsniavo
Diena ir naktis...
Kartu jie atrodė nuostabūs...
Pėdas jūra skalavo šalta
Bei skaidri.
Vėjas lengvas kedeno mintis.
Kartais žodžių nereikia,
Kai taip garsiai beldžia širdys,
Kartais reikia tik noro
Išgirsti bei būt išklausytiems.

DIENA apie skliautą žvaigždžių
      vis svajojo,
Apie tylą ir skraistę tamsos,
Kuri dengia lopinėlį dangaus
Virš mūsų pasaulio kasnakt...
Troško nors kartais užmiršt
Spindulius bei šviesą
Ir išmokti tamsa alsuoti.

NAKTIS vis sapnavo, pamiršt negalėjo
Atspindžio debesų,
Kurie krito iš jos akių.

Mes gulėjom kaitrią dieną
Žolėje susikibę už rankų.
Pulkai drugių negalėjo į dangų pakilti,
Jie aplink mus...
Liečia – jauti?
O mes tik stengiamės įvertinti jausmą,
Kuris verčia šitaip virpėti.

Žingsniavo...
Tuo metu neegzistavo
Nei prieblanda, nei aušra...

Jie turi kažką,
Ką slepia tarp savo delnų...
Tai spindulių mažutis pluoštas,
        laukimas, nekantrumas,
        saulė,
        tylūs garsai,
        plevenimas vėjyje,
        mintys, suvokimas,
        aimanos ir prisilietimai,
        pasigėrėjimas,
        šiurpuliukai,
        žolė, pėdos,
        akys, dangus,
        lūpos,
        kvapas, švelnu,
        tyra,
        kvaila...

Laikas sustoja.

Ir to taip norisi visiems,
Nors, tai tik dviejų likimas.
Kas nori įžiebti liepsną viduje,
Tiems tikrai nesvetimi šie pajutimai.

Jų rankos, delnai, galiausiai pirštų galiukai...
                                    pasileidžia...
Naktis paskutinį kartą,
Kaip ir daugelį kitų kartų, nusišypso ir išeina...

Juk ne kiekvienam ką nors palikus
Gimsta tai, ko verta laukti,
Ir ne kiekvienas žino,
Kieno delnuose slypi mūsų rytas.

2007 06 10