Sėdim su kaimynu Juozuliu. Sėdim, tylim - knapsom knapsom. Norisi to šnapso, ale, kad negaliu. Anądien maniškė nusitempė pas daktariukę. Sėdi sulinkus visa, sudžiūvusi, didžiuliai akiniai nosį laužo ir porina man apie tai, kad su vaistais negalėsiu anei lašo!
Ach, vargani laikai atėjo, oi vargani... Nei gurkšnio baltakės visą savaitę! Nei su žmogum padoriai pasišnekučiuoti neįmanoma. Sėdim su Juozuliu, kaip du slunkiai prie kugelio puodo. Sėdim, tylim. Knapsom. Sausa. Gerklėje lyg kas adatomis šlavinėtų. Neapsikentęs Juozulis bast butelaitį ant stalo. Greit sutvarkėme, kas tai yr - po šimtą gramų ir nebeliko... Tuščia. Skrandžius suerzinom ir tiek.
Tylim. Knapsom. Nesiriša kalba, mažai buvo to butelioko - patyčios vienos ir tiek.
Dabar jau aš - neapsikentęs lekiu prie spintos ir kojos skausmo nebejuntu - „lašiukai „ butelaičio padėjo. Naršau po spintą rūbų pakabas. Apgrabaliojęs rūbus, randu visą puslitrį „ Geros „! Anelės žieminio palto rankovėje nutremtas kamavosi vargšelis. Ale, išradingumas maniškės - į rankovę įkišo ir dar paklode užkimšo, kad neiškristų iš tos šiltos „slėptuvės“.
Kiek kalbos atsirado! Visas kaimo bobeles, panas liežuviais išglostėm. Ai, žagsėjo tikriausiai. Ypač, Marcelė, oi, graži merga, nors žaizdas ja gydykis...
Trinkteli durys. Įlekia maniškė ir kad pradės siautėti! Žodelio įterpti neleidžia, saulele pavadinti. Stojas Juozulis, ale, kad kojos nebelaiko, mat, vaistais taip pat dasimaitina. Krenta nabagas po Anelės kojomis...
Ilgai tą pasisėdėjimą su Juozuliu minėjom, oi ilgai. Tada atvykusi akiniuotoji daktariukė, pravirkdė mudu ir pravimdė. Išeidama dar vaistų prirašė, Juozulį į jo namus nugabeno, o man dar pakišo recepto kitą lapelį - ne su vaistų pavadinimais, o su kažkokia Sfinkso mįsle:
„ Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis? „
Dargi darašė, kai įspėsiu, greičiau pasveiksiu ir į tiesų kelią sugrįšiu... Spėlioju vis - ką ta mokyta jauniklė paslėpė po ta mįsle, a?
Dėkoju, nuotaika tapo 15 proc. geresnė, o aš nieko prieš kaimą neturiu, man tik atrodo kad Jūsų kūrinyje panaudotas kaimo degradų sugertuvių vaizdavimo būdas yra netikroviškas, stereotipinis. Ir dar šitie stereotipai man atrodo kiek pasenę, nes šių laikų statistinis kaimo alkoholikas (pusiau aklas ir sergantis kepenų ciroze) vargu aš sugebėtų atpasakoti savus nuotykius tokiais rišliais sakiniais.
na, jau IFPJS...švelniai tariant, satyra yra satyra
tolerancijos reikėtų, kuo taip kaimas nepatinka?
Kur matot degradus, erelius? Linkiu geros nuotaikos Jums šią saulėtą dieną
Aš dvejoju, nes dukart perskaitęs šitą GA taip ir neperpratau - arba autorei būdingas toks švelniai tariant "kaimiškas" stilius (tarminių, retai naudojamų daiktavardžių naudojimas, naujadarai, daugybės jaustukų), arba ji bando parodijuoti Lietuvos kaimo erelių ir kitų degradų gyvenimo epizodus. Jeigu taip - autorei nepavyko.
Ką aš žinau, gal duočiau 2.
oi žinau "Sfinkso mįslę" ją atspėjo Edipas, čia iš istorijos. Žmogus - mažas, pradėjęs vaikščioti, o senatvėje su lazda pasiramčiuoja...geras, patiko labai