Aklas-neregys?!

Užmerktomis akimis per gyvenymą. Visi, vienu žingsniu ir taip
paprastai tampame egzistensijos įrankiais. Tiesiog, be baimės,
neieškodami prasmės. Į niekur. Pilkai nutepliotos sielos, į ten kur nesudėtinga, neverta, į ten kur aš nenoriu.
Lieku čia, ant palangės, stebėti aklumo. Užklijuota burna, bandydama rėkti, surakinta grandinėmis, atsistoti ir eiti. Neišmokau pamokos. Susitaikymo. Tądien gulėjau lovoje su skaudančia galva ir termometro nurodymu likau namuose.
Esu per maža šiame „idialistų“ skrusdėlyne. Pernelyg didelė, kad tilpčiau į rėmus. Truputi per kvaila, kad suprasčiau pasirinkimą leistis tampomai už virvučiu. Nenoriu būti marionetė lėlinko rankose. Nors ir baisu laukti, rizikuojant užgesti tikrumui dar nepasibeldus į mano duris. (Būtų smagu jei prieš ateidamas jis paskambintų, turėčiau laiko pasiruošti.) Todėl ieškau.
O, kaip būtų paprasta palįsti po nenugalimu tanko vikšru, nežinant koks abejingumas atsispindės Sausio tryliktąją mininčiųjų veiduose. Išgerti paskutinį oro gurgšnį nesuabejojant, jog iš tiesų verta. Tiesiog užsimerkti ir niekada nepatirti kaip sunku yra matyti galinčius regėti, tačiau besirenkančius „neregio pašalpą“...