vietinis sultonas renkasi žmoną

raudonuos baldakimuos nešamas
po savim parietęs kojas
po savim viską darantis
paklotai žvilga garuoja

eilėmis sustojusios moterys
akys ryškios kaip plikos lemputės
rankos grakščios kaip burės paveikslo kamputy
galvose neirkluojamų žodžių suirutė

jis renkasi net nežiūrėdamas
žvilgsnis valkčiu aptrauktas
nes išbūrė sultonžemės pranašas
ją suradęs norėsi degti
o jinai iki grūdo užges tau
iki moters padžiaunančios baltinius
gelžbetoniniam dūstančiam Vilniuj
iki moters dangoraižiu lipančios
kad tik tu negirdėtum liftų
iki moters suminkančios dangų
kad per tavo šventę nelytų

mano vyre mieliausias
jūsų pietūs ant stalo
neatrodo kad speigas liausis
prieš pusiaunaktį šildžiau atšalo