pavasaris hiacintų kvapais nupuolęs ant stalo alsinasi
kur surištos naktys trapiais pergamentais ir liūdinčiom rožėm
atbudus ryte įrišiu dar vieną su mylimo žingsnių šešėliais
su sodais kuriais apsodina vokus ir plaukus prileidžia baltų avinėlių.
jie braido nešioja sapnų debesyną ridena rasotais snukučiais
lyg dvelksmas klajoja jo rankos prileisdamos sodus elnių ir bičių.
kambary dūzgesys – jos pasklinda ant viso pavasario miego
ant jo bundančių lūpų gležno švelnumo.
išslysta sudžiūvęs žiedynas ir elnias pagavęs jį kramto
neramiai atsigręždamas stebi ar sodai akis tebedengia
baikštus lyg žara kruvinai išsitiesus prie bundančios ryto padangės.
sugrįžta visi tiktai miegas išeina. pro plyšį pravertą matau
kaip su juo mylimasis nutolsta į langą pakyla ir ten
sidabru švelniai byra į dangų.
Bet ką galima paaiškint. Ypač išsisukinėjant: kai kimbu prie įnagininko, tai tada aiškini reikšmę. Jei jau nori pergamentų, tai ir rašyk: įrištos į pergamentus, o ne "pergamentais". Pretenzija į poeziją neatleidžia nuo derinimo. Dėl sodų, žinoma, galima ginčytis. Man tokia metafora - neskoninga, paaugliška.
"Galūnės veikia kūnui lyg ir nevadovaujant" - irgi logikos duobė, nes kūno sąvoka apima ir galūnes. Lunatiko kūnui vadovauja smegenys lygiai taip pat kaip ir ne lunatiko kūnui. Tad atmetu tokį paaiškinimą. Tokia mano nuomonė. Gali ją laikyti kvailyste. Tačiau toks jau mano skonis, niekur nedingsi.
Pasilik prie savo sujauktumo, nieks netrukdo, sese: ką gali žinot, gal kaip tik šitaip jautiesi geriausiai. O man tai visų svarbiausia: kad žmogus jaustųsi gerai. bet po teisybei: argi tekstas suprastėtų, jei vis dėl to paisytum derinimo ir logikos, jei, nepaisydama skyrybos ženklų, bent paisytum žodžių tvarkos ir pauzių, kurias atstoja skirstymas eilutėmis? Nesuprastėtų. Priešingai.
kai naktys praeina, jų jau nebelieka - lieka tik tai, į ką jos transformuojasi. šiuo atveju liko pergamentai ir rožės, kurie surišami į ryšulėlį.
antroji žodžio įrišti reikšmė yra: įdėjus surišti (pasitikrinkite žodyne). tokiu būdu dar viena praėjusi ir jau transformavusi naktis įrišama į jau egzistuojantį ryšulį.
mylimojo sodai tokie lengvi, kad jais įmanoma apsodinti net blakstienų galiukus...nemaniau, kad suprasit tiesmukai - tada ir plotas per mažas, ne tik svoris:)))
yra tokių būsenų kai galūnės veikia kūnui lyg ir nevadovaujant. vienu iš pavyzdžių galėtų būti lunatikai.
gal po nutolsta į langą, aiškumo dėlei, reikėjo padėti tašką.. mylimasis nutolsta į lango pusę, pereidamas į kitą dimensiją įsilieja į langą ir pakilęs iki jo viršaus išeina į savo pasaulį atgaudamas tikrąjį pavidalą.
sesei Sarah*
"kur surištos naktys trapiais pergamentais ir liūdinčiom rožėm
atbudus ryte įrišiu dar vieną su mylimo žingsnių šešėliais": pergamentai ir rožės - labai nepanašu į rišamąją medžiagą ar priemones, "įrišiu dar vieną" - nebeaišku, ar naktį, ar rožę, be to, ten kaip ir buvo surišta, ne įrišta, o tai jau skirtumas, tad abejotinas tampa "dar";
"Sodais apsodina vokus" - nemotyvuota, neišskleista ir neaišku, be to, per sunku akių vokams, tad metu lengvą kaltinimą estetinei logikai;
"klajoja jo rankos prileisdamos sodus..." - ko nors prileidžia ne rankos, o asmuo; jau užtektų, kad rankos klajoja lyg dvelksmas (nekimbu čia);
"mylimasis nutolsta į langą pakyla ir ten
sidabru švelniai byra į dangų" - kokiu būdu pakyla į langą (neįsivaizduoju veiksmo ir lango - aukštybėse? - padėties) ir lange ( o ne iš lango, ne pro langą, nes prielinksnių tekste nėra) byra (beje, dėl byrėjimo krypties visiškai nekimbu, nes šią estetikos logiką suvokiu)...
langas yra tik langas - kelias, perėjimo takas, susiekimo priemonė, kartais apsauginis tinklelis, neleidžiantis paralelinių pasaulių gyventojams susiliesti:)
apie hiacintus reikia žinoti tik tiek, kad Lietuvoje yra pakankama spalvų skalė, gana stipriai kvepia, labai dažnai pražydinami kambaryje net nuo vasario - kovo mėn.
Man stebuklingiausia, kad pavasaris ant stalo alsinasi. Ir elnio tyrinėjimai. :) Nepritariu Vygantui, kad hiacintus kuo nors reiktų keist - jų kvapas tvyro šiame miege. O lango būtinybės irgi nesuprantu. Debesynai nūnai populiarūs tapo. :)
pažiūrėjau wikipedijoj apie hiacintus- lietuvoje auga tik viena rūšis -rytinis hiacintas,Hyacinthus orientalis) – hiacintų (hyacinthus) genties svogūninė gėlė. Kilęs iš Artimųjų Rytų (Turkijos, Sirijos, Libano). Kaip dekoratyvinis augalas pradėtas auginti Viduržemio jūros regione, vėliau išplito po visą Europą. Lietuvoje dažnai auginamas darželiuose.
Augalas 30-40 cm aukščio, turi 5-12 lapų. Svogūnas gana didelis, apsuptas odele. Lapai trumpesni už stiebą, platūs, ryškiai žalios spalvos. Žiedai kvapūs, sukrauti gausiažiedėse kekėse. Žydi balandžio – gegužės mėn.
tad kaip ir tinka pavasarinei poezijai :)
tik va tas mylimojo byrėjimas sidabru į dangų tai kažkaip žiemiškai nuteikia :)