Ūkanos

Ražienose paskendęs kūnas
alsuoja vasara ir dusuliu
auksiniu proveržiu mirties
tarp nevaisingų varpų kūnų
Ir glostomos vėjuotų pirštų
Užmigs kartu
nebylios dienos tavo
Iš suaižėjusių sučiauptų lūpų
Ne didmiesčio magnatų svaiguly
Paskendęs dūmų proveržy
Pulsuos ir mėgausis
jau tapusiom bekvapėm ūkanom