nakties kiautai

ar jie papirkti – nakties šunys kaskart išlojantys tinkamą skaičių žvaigždžių?
paukščių tako šalikėlis švelniai bet primygtinai išspaudžiantis žodžius šnabždesius viską
ką norėčiau pasilaikyti tik sau užantspaudavus lūpų vienatve. išmoktomis pamokomis – atskirai ir po vieną.
šypsokis užtušavau visus vaikiškai popierinius šviesulius suklijavau naujus
dėl kurių nebegėda nakties karaliui šienaujančiam dangiškas pievas
maniau kad jų derlius priklauso nuo meilės. maniau
bet jam buvo būtinas baimės garantas. trąšos ir vitaminai.
šiurpūs vorų šešėliai makabriškai karpantys naktį. netikrumo nerimas. klaikūs kometų juokai...
užkabinu ant pjautuvo voragyvio koją – avitaminozė man negresia. vis dar manau.
o sraigės tyliai sugrįžta į kiautus lyg būtų negroję mažyčiais rageliais
žinau kaip beviltiška bandyti jas sulaikyti tai jau dužo tūkstančius kartų
nuo tada kai įslydau į naktį pirmykščiam kiautui negrįžtamai žuvus