Perkopiant naktį

surūdiję gyvenimo varžtai
vos nulaiko vidurnakčio vėsą.
aš kuprotas – į aušrą nespėsiu,
ji ištirps dienos sėklų pribarsčius.
po liūties nebeliks tavo veido –
nuvarvės ryškus makiažas
ir žiūrėsi kaip miestas rąžos
dulkių pusnį į gaivą suraikęs.
o kol kas čia naktiniai maršrutai
po vingiuotus aikštynus grįžulo,
iš kurių tik šešėliai sugrįžo,
ten palikę žmogišką būtį.

šuliniuos vandens lygis krito,
nes išsipūtė nemigos žuvys
ir žvynais nakties laužą užkūrė –
pelenuos aušra rado rytą…