rūsčios dangaus akys žvelgia
į tuščią miesto aikštę
rotušės laikrodis
aptingęs snaudžia
nebėra laiko dūžių
krinta lietus ant delno
ant žolė ir kalasi pavasaris
kol su tavimi klajoju
užvėrus vartus iš
smaragdo miesto
į pamirštą laiką ir erdvę
kol su tavimi
kol klajoju
kol laiko dūžiai snaudžia