Paralelė

Tarp minčių susikaupę žodžiai – bevardžiai. Kasdien skamba tik man. Galvoje... Iki šiol nemačiau jokios prasmės juos pasakyti garsiai. Ir nesakau. Man tiesiog paskaudo galvą nuo visko. Triukšmas, kalbos - bereikšmės, juokas, pyktis ir veidmainystė kažkieno paliktame pūti pasaulyje. Kaip puiku... Ir TU gali mane teisti, nes, kaip visada, niekas negriūva ant mano galvos, niekas nemiršta, niekam nerūpi, niekas neįvyksta pilnai, nes pagaliau ir TU jame gyveni! Šiandien taip liūdna, diena tokia nyki. Kažko trūksta. Visada. Taip atsirado ši kasdienybė. Pernelyg mažai šviesesnių dienų, geresnių. Kas jas turi? Kas žaidžia manimi lyg marionete? Judina virvelėmis surištas mano rankas? Kas deda žodžius į mano lūpas ir verčia juos išspjauti? Guliu savo kambaryje, akyse pilka, žvelgiu į lubas – kaip romantiška ar jau iki gyvo kaulo įgrisę? Ne kartą tai susipindavo – susimaišydavo ir virsdavo šokoladiniu kokteiliu. Šiek tiek baltos, šiek tiek juodos. Kokteilis tai šiltesnis, tai šaltesnis - priklausomai nuo to, kokiu metų laiku jį pateikia. Man visuomet atneša šaltą. Kartais palaukiu, kol jis sušyla, o jei ne – mėginu sušildyti. Ar bent supranti, ką šneku?! Koktelio negalima pačiam pašildyti! Nieko nesigaus... Tai profesionalo amatas. Kas juos atneša ir kas pasiima? Kas apskritai juos gamina? Polly Jeane Harvey šiandien atnešė man kambario temperatūros kokteilį. Mano kambaryje pakankamai šalta, todėl kokteilis geras. Klausausi to kokteilio ir svajoju, ką gero galiu su juo padaryti. Man patinka ką nors padaryti. Ką? Negi nežinai? Negi dar visas pasaulis nežino, ką aš darau? Keista. Per dažnai, beje, vartoju šį žodį. Man viskas keista. Ir gražu. Kartais. Ypač kai tai neįgrysta iki gyvo kaulo... Šiandien kokteilyje radau pilką marmalynę, tačiau turinys pamažu privertė į tai pažiūrėti kitaip. Trumpam. Naivu tikėtis, jog kokteilis niekada nepasibaigs: gerai ir blogai. Gal bus geresnis? O gal ir ne... Kokteilių yra visokių. Šis greitai dings, rytoj kažkas atneš kitą ir aš vėl srėbsiu išsišiepęs per prievartą, nes šiais laikais gerti du kokteilius per vieną dieną yra didžiulė prabanga. Net man. O ar kas gilinasi į padavėjo kasdienybę? Kas jo klausia, kokį kokteilį jis mėgsta? Jis toks pats kaip ir aš. Mes nepažįstami. Liekame vienas kitam sąmonėje tik tiek, kiek reikia iki sąskaitos atnešimo ir apmokėjimo. Nekenčiu kai kurių padavėjų. Jie atneša man sugadintus kokteilius. Kalti nei jie, nei aš. Nieko negaliu čia pakeisti, negalėčiau nueiti į virtuvę ir pasakyti: „Pagaminkite man kitą! “ Neužtektų įžūlumo... Drąsos? Ne. Drąsos turiu. Nepainiok su įžūlumu. Kai kurie žmonės tiesiog negali nueiti ir pareikšti savo nuomonės apie prastą aptarnavimą. Jie mano pasirodysiantys pernelyg pikti, įžūlūs. Kai kurie net pradeda kaltinti save. Kaltinti nieko nereikia. Niekas nekaltas, o likimo į teismą nepaduosi. Yra tie, kurie džiaugiasi savo kokteiliais, yra tokių, kurie nieko niekam nesako - geria juos tyliai murmėdami, kiti gi garsiai verčia kaltę ne kam kitam, o vargšam padavėjui, kuris galbūt atnešė jau sugadintą kokteilį. Gal tai girto barmeno darbas? Turiu pripažinti, jog gero kokteilio čia jau niekas seniai nėra gavęs. Bet ar išmintinga kaltinti žmogų, nepadariusį ničnieko, kas taip įžeidė kažką, šiuo metu patiriantį didžiulius nuostolius geriant šiltą kokteilį?! Sėdžiu už stalo ir garsiai juokiuosi. Mano kvatojimas aidi net gatvėje. Jis nuvilnija pasauliu – keliais, laukais, miškais ir upėmis. Pakeliu galvą, atmerkiu akis ir išpučiu širdį į dangų, juokiuosi, o iš plaučių ir gomurio kyla šiluma. Ji ištrūksta į paviršių skardžiai atsimušdama į kitų mintis, rezgamus sakinius, ramybę. Mano juokas kelia baimę net man pačiam, bet aš juokiuosi, nes nebežinau, ką dar galėčiau daryti. Man visų taip gaila... Kodėl mes esame čia ir dabar? Kodėl tas vargšas padavėjas šią akimirką turi aiškintis kažkokiam susivėlusiam kvailiui, nepatenkintam savo paties gyvenimu? Kodėl pasaulis virsta absurdo komedija kiekviename žingsnyje? Kodėl guliu savo lovoje ir garsiai juokiuosi iš lubų? Aš jas ignoruoju. Ignoruoju tave. Tu esi lubos. Tu visada stebi mane, kai miegu, bet negali man nieko padaryti. Man bloga. Nuo tavęs ir viso tavo pasaulio. Aš noriu miego. Jau išgėriau savo kartų kokteilį. Vos neapsivėmiau... Nebuvau taip susiraukęs jau senokai. Kakta nuriedėjo prakaito lašeliai, nors kūną nukrėtė šaltis. Akys merkiasi. Aš šypsausi - tie nuodai jau veikia. Grimztu į gilų miegą - kuo toliau nuo aštrialiežuvės beprotybės. Man jos nereikia. Niekada neprašiau... Dabar pabūsiu laimingesnis kokią akimirką, kol barmenas su padavėju už parankių neišmes manęs į gatvę...
    - Labanakt.