OK, jau sugalvojau pavadinimą

Tingiu dėt linkus, žodžiu, viskas prasidėjo čia.

Kaip jau sakiau anksčiau, žmonės mane mėgo, nors aš ir nesuteikdavau jiems tam kažkokių ypatingų priežasčių. Tikriausiai didelį vaidmenį čia vaidino mano pasitikėjimas savimi, kuris tuo metu jau buvo suvešėjęs kone iki begalybės. Man beprotiškai sekėsi ir nebuvo tokio dalyko, kurio nebūčiau galėjęs padaryti, ar bent jau man taip atrodė.
Kai atsitiko tai, kas atsitiko, aš buvau nusiteikęs visai neblogai. Gal šiek tiek suirzęs dėl to, kad prieš savo valią buvau įveltas į visą tą sumaištį su Rikiu, isterijos ištiktu Edžiu ir berniukais su ginklais, kurie motelio kambaryje galėjo pasirodyti bet kurią akimirką, tačiau taip ir nepasirodė. Bet, iš kitos pusės, tai nebuvo mano problemos, tad galėjau atsipalaidavęs sekti įvykių eigą, retkarčiais sudalyvaudamas kokiame pokalbyje, ar atlikdamas vieną kitą nereikšmingą veiksmą.
Aš įėjau į parduotuvę pirmas, iš esmės, dėl tos priežasties, kurią tik ką paminėjau – žmonės mane mėgo. Jiems užtekdavo mesti akį ir aš tapdavau daugiau nei dar vienas nepažįstamasis. Rikis sekė iš paskos. Jis atrodė kažko suirzęs, nesupratau kodėl. Juk turėjo būti kaip tik atvirkščiai. Pagaliau mes radome žmones, laukėme šios akimirkos nuo tada, kai išgirdome pranešimą per radiją... ne, laukėme nuo pat sušikto jovalo pradžios, nuo pat tada, kai langų stiklai išlakstė po kambarį ir mes nelyginant pakirsti kritome ant grindų.
– Susiimk, – mestelėjau Rikiu, kai tilindžiuojantis varpelis pranešė apie mūsų įėjimą.
Jis kreivai vyptelėjo ir mostu paragino judintis. Aš patraukiau prie prekystalio.
Tai buvo paprasta nedidelio miestelio parduotuvė, kurioje galima gauti visko nuo pieno ir batono iki šampūno ir alyvos. Už didžiulio, pilko ir seno kasos aparato sėdėjo senyva moteris. Ji buvo užsimaukšlinusi kepurę su snapeliu, ant kurios puikavosi užrašas: JOKIŲ KVAILYSČIŲ, aiškiai skirtas mums, potencialiems pirkėjams tiek pat, kiek ir potencialiems vagiliautojams.
Senė net nepakėlė akių. Turėjau išsyk suprasti, kad tai blogą lemiantis ženklas, bet buvau per daug paniręs į ekstazę, kad galėčiau tai pastebėti.
– Mes tik ką iš Las Vegaso, – pasakiau, delnais skambiai tekštelėjęs per prekystalį.
Kelios ant jo stovėję smulkmenos išsilakstė į šonus. Moteris susiraukė ir pastatė šūdukus į vietas. Tai buvo visas dėmesys, kurio sulaukė vienas iš dviejų „paskutinių žmonių žemėje“. Ji vėl atsisėdo ant kėdės ir pasiėmė laikraštį su pradėtu spręsti kryžiažodžiu.
Aš sutrikau. Rikis stovėjo prie lentynos su tualetiniu popieriumi, maišais šiukšlėms ir panašiom nesąmonėm.
Aš patraukiau prie žurnalų ir laikraščių stendo, bet pusiaukelėje apsisukau ir grįžau prie senės.
– Kaip gyvenat? – pasiteiravau.
Senė iš lėto pakėlė į mane savo mažytes, sausas, įtarias akutes. Ji nieko neatsakė. Kurį laiką aš taip pat tylėjau, nesumodamas kaip tęsti pokalbį šitokioje situacijoje. Rikis vis dar malėsi kažkur tarp šokoladų ir guminių šlangų.
– Dažnai čia pas jus apsilanko jaunimas? – išsprūdo man beveik nesąmoningai.
Kaip tik tuo metu rymojau sekdamas veiksmą už lango. Gatvės viduryje dvi varnas persekiojo pulkas žvirblių ar kokių kitų nedidelių paukštukų. Jie strikinėjo iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę nepailsdami, man nutirpo kairė pėda. Žmonių nesimatė.
Senė pasikrapštė smilkinį. Ji nenuleido nuo manęs žvilgsnio, tačiau neatrodė, kad ruoštųsi atsakyti į mano klausimą.
– Tai kaip? – linksmai tariau. – Kaip sekasi prekyba pastarąją savaitę? Nelabai kaip, tiesa?
Senė neatitraukdama akių nuo manęs lėtai suko laikraštį į pailgą ritinėlį. Dabar atsistojo ir akimirką maniau, kad pritrenks mane kaip musę prie prekystalio. Tačiau ji tik tvarkingai padėjo laikraštį ant kėdės – šis bemat išsivyniojo – ir lėtai nukrypavo iki šaldiklio su gėrimais.
Aš susidomėjęs nusekiau paskui. Nežinau ko tikėjausi. Kažko reikšmingo. Senė išsiėmė iš šaldiklio buteliuką „Coca–cola“ ir taip pat lėtai grįžo atgal prie savo kėdės. Siaurame praėjime tarp lentynų, teko prasisprausti pro suglumusį mane, ir tai jai pavyko, nors ir pareikalavo vieną sykį praverti burną:
– Šiu, šiu, – pasakė ji.
Aš likau be amo.
Netrukus prisistatė Rikis. Jis laikė rankoje bloką tualetinio popieriaus rulonų. Šypsojosi patenkinta, kiek apdujusia šypsena. Mane apėmė siaubas, nes nebesuvokiau, kas darosi. Atrodė, kad atsidūriau svetimoje šalyje, kurios papročiai man nesuprantami, o užrašai ant cigarečių pakuočių parašyti svetima kalba.
Rikis nuėjo susimokėti. Aš bejėgis nusekiau iš paskos. Senė išmušė kasos čekį.
– Kaip prekyba? – pasiteiravo Rikis lyg tarp kitko, dėdamasis grąžą į piniginę.
Moteris kurį laiką tyrinėjo jo veidą, paskui gūžtelėjo pečiais.
– Žinot, visą kelią iš Las Vegaso nesutikom nė vienos mašinos, – toliau kalbėjo Rikis.
Senė vyptelėjo ir klestelėjo atgal ant kėdės.
– Laikraštis! – cyptelėjau aš, bet buvo per vėlu, jinai jį prisėdo.
Rikis nekreipė į mane dėmesio, senei aš tarsi apskritai neegzistavau.
– Čia yra motelis kur netoliese? – paklausė Rikis.
Moteris kurį laiką tylėjo.
– Yra. – Pagaliau tarė.
Jos balsas buvo gergždžiantis ir nemalonus.
– Važiuokit gilyn į miestą ir rasit.
Rikis linktelėjo.
Senė kažką sumurmėjo.
– Ką sakėt, močiut? – pasiteiravo Rikis.
– Sakiau: „Žebenkšties“ motelis. Pavažiuokit gilyn į miestą ir rasit, – pakartojo ji ir išsitraukusi iš po sėdynės laikraštį ėmėsi spręsti kryžiažodį.

Mes išėjom į lauką, pasukom už parduotuvės pastato ir aš išsivėmiau. Rikis be reakcijos rūkė atsirėmęs į sieną. Šalia stovėjo praplėšta tualetinio popieriaus pakuotė. Trys ritinėliai už keturių kainą – tokiose kaimų parduotuvėse niekuomet nebūna nuolaidų, kaip tik atvirkščiai.
– Dar duot? – paklausė Rikis.
Jis ištiesė man rulonėlį. Aš suurzgiau ir nusivaliau burną.
– Kas per nesąmonės? – paklausiau proverksmiu.
Rikis išpūtė dūmus.
– Kažkokia velniava, – atsakė.
Numetė nuorūką, sumindė, pasikišo tualetinį popierių po pažasčia.
– Jau? – aš linktelėjau. – Einam kur nors užkąst.