Paskutinei vasarai

Vis dar regiu spalvotus sapnus. Jie aplanko mane kas naktį tokie gražūs ir vaikiški, kad norisi verkti. Regiu juose savo vasarą, ji pilna laukinių gėlių, iš jų žiedų bitės renka nektarą, kurį pavers į svaiginantį medų. Jis apsalins širdį ir tas jausmas bus toks panašus į pirmąjį bučinį, kurio neįmanoma pamiršti. Lengvi drugių sparnai palies lūpas taip švelniai, kaip liesdavai tu, kol dar buvai greta ir man vėl bus taip gera gerai. Gaila, kad drugiai gyvena taip trumpai, jie atiduoda savo grožį dienai ir nužydi kartu su ja pradingdami nakties užkaboriuos lygiai, kaip kai kurie žmonės. Vėl žvelgiu į liepas. Jos kvepia vasaros lietumi ir svaiginančiu medaus aromatu. Tik šį kartą kvapas toli. Nuo jo skiria gatvė, tvora ir šaltas lango stiklas. Žaismingi lietaus lašai nurieda stiklu išsivagodami jame sau kelią, kaip vagojau sau jį aš. Prabundu. Stiklas, o už jo gatvė. Kitoje gatvės pusėje žydi mano vasaros  liepos. Jų kvapas svaiginantis, o žiedai aukso spalvos. Po jomis suolelis, ant kurio sėdi jauna pora, netoli laksto baltas šuo. Iš medžio pakyla šviesus paukštis ir lyg senosiose baltų legendose skrisdamas šalin nusineša mano paslaptį. Paskutinės vasaros puslapį... Auksinis medus, svaiginantis liepų aromatas... ir ligoninės vaistų kvapas... Tai, kas liko ir ilgo ir beprasmio lėkimo. Dar keletas mėnesių, o gal savaičių, kurios leis pamatyti tokį paprastą stebuklą - liepų žydėjimą...