Kelias į tavo namus

Senos medinės durys. Sunkiai besirakinanti spyna (rodos kažkas nenori manęs išleisti). Šlykščiai žalios spalvos laiptinė ir laiptai žemyn.

Antrajame mūsų namo aukšte gyvena Petras. Jo butas kiek kitoks nei visų gyventojų. Spėjama, jog ten nėra tualeto… O galbūt kaimynas turi pernelyg lakią vaizduotę ir mato tai ką nori matyti ten kur nori. Nepaprastos akys! Galbūt todėl nematome nuostabių vaizdinių iškylančių čia pat, ties mūsų nosimi. Pykstame matydami savo pačių aklumo rezultatus. Jei ne Petras, nebūčiau supratus begalės dalykų egzistuojančių  taip arti, o kartu taip toli.

Vienas tų nuostabių ir nepakartojamų atradimų - auksinis unitazas, pasirodo, jau labai seniai stovintis čia pat - pirmojoje laiptų aikštelėje, kampe, atremtas į sieną. Nosį užgula aitrus šlapimo kvapas ir aš bėgte išnešu kailį laukan užverdama vartus į Petro pasaulį, suprantamą tik jam.

Šiandien baisiai karšta. Saulė negailestinga ir miestas negailestingas. Dulkės, įkaitęs betonas, išmetamosios dujos, žmonių masė - rėkiantis chaosas. Mano kojos neša mane į troleibusų stotelę. Apkūnios moterys važiuoja į Kalvarijų turgų, ten pirks penkis kilogramus bulvių, kilogramą agurkų ir pomidorų, plačių apatinių kelnaičių ir pigaus plaukų lako… Nuo pamėlusio vyriškio trenkia odekolonu ir prakaitu, o priešais sėdinti panelė neturi skonio. Jos apranga labai primena kaimynines prostitutes. Elegantiškai senamadiška dama mane kreivai nužiūrinėja. Gal man atsistoti, pasisukioti, pavaikščioti it podiumu Paryžiuje, idant geriau galėtų mane įvertinti? Išlipdama prieina prie manęs ir pakužda  į ausį:

- Panele, nusiimkite ta škurlį, – ji kalbėjo apie skarelę ant mano užpakalio (sunku dabar būtų aprašyti mano išvaizda… “Hipiška, priplaukusi menininkė”) – labai negražiai atrodo, tokia panelė! Galėjot ir gražiau apsirengti…
- Gal sutiktumėte paskolinti man savo karolius, o aš jum škurlį, – tariau žvilgtelėjus į plastmasinį papuošalą juosiantį ponios kaklą.
- Ne! – sušuko iš nuostabos išpūtus žalias akis, - karolių aš Jums neskolinsiu!
Matyt gerokai pyktelėjo ant manęs, bet nesuprato kaip prajuokino šią klaikiai karštą dieną. Vis malonu, jog kažkas neliko abejingas mano išradingajam garderobui, gaila, kad pamiršau savo šauniuosius auksinės spalvos akinius be stiklų. Tuomet matyt nebūtų drįsus manęs užkalbinti. O galbūt nekreiptų dėmesio, nes stiklus matytų lygiai taip, kaip Petras klozetą laiptinėje.

Toje skardinėje, vadinamoje troleibusu, ištveriu dar porą stotelių ir lekiu lauk. Tokiu oru, ir normalus žmogus gali pavirsti „klaustrafiku”  ar „ksenofobiku”. Išsigelbėjau.

Gaivus vidudienio smogas apsupa mane lyg motina kūdikį. Saulė spigina tiesiai į akis. Jaučiu, kaip visi bamba savo širdyse “Ech, kaip karšta”, “ O kad palytų” ir visi imtų maldauti spindulių prapliupus lietui: “ Kokia čia vasara”, “Kaip galima lėkti gamton, jei taip?”. Žodžiu, būtų baisiai negerai (vėl).

Prakaituota panelė skuba į pasimatymą. Paprastai besidominti daile ir literatūra, dabar visai subanalėjo ir Škėmos “paistalai” jai visai nė motais. Dušas. Dezodorantas. Kvepalai, Dušas…

Kiūtinau dairydamasi į iškamuotą minią. Vargšai. O aš apsimesiu, jog viskas labai nuostabu. Išsišiepiau ir įlindau laiptinėn. Skaičiavau laiptus. Begalės laiptų į trečią ar ketvirtą aukštą (nebepamenu). Siaura laiptinė, durys, durys, durys. Loja šunys, miaukia katės, verkia vaikai, baudžiami už prasikaltimus. Buvo laikai, kai pačiai tekdavo. Pamenu ir jie prisimins.

Gaudavau už melavimą ir pažymių slėpimą, kai buvau maža. Nesuprasdavau, kodėl gaudavau ir dabar manau, jog yra begalės civilizuotesnių būdų paaiškinti reikalo esmę, nekurstant baimės. Ne kas kitas, o baimė versdavo meluoti. Pamenu, ir jie prisimins…

Prieš akis rusvos, medinės durys. Kiek apšepusios ir aptrintos, matyt, ganėtinai senos. Iš už jų sklinda muzika, muzika, muzika! Tyliai priglaudžiu ausį, o bliuzas prisiglaudžia prie manęs. Keletas svaiginančių akimirkų… Ir pabeldžiu. Pakšteliu į lūpas, atidariusiam duris ir uždarau jas tiesiai jums prieš nosis.

Senos medinės durys. Jūs priglaudžiate smalsias ausis. Viskas yra bliuzas…