Vasario 16

Laikas rinktis
save dalimis,
spalvos atskiria
ir maišosi, bet tik ne į dumblą

Savaitgaliais ištirpstu
ir išteku vandenimis

du mano kūnai
tampa tavo.

Už kilometro karalius paveldi seimą
ir praeities žmonių tikėjimą

Pro balkoną
metu savo indėlį - išmetu paukščius

Užauga daug narvuose,
gimsta,
spalvoti.
Mašinų ratai traiško,
Gedimino prospekte pilna šiukšlių,
galvų, kojų, pirštų, minčių...
- kiekvienas kažką paaukoja

Tu lietuvis, amžinas prisitaikėlis,
išaušo rytas,
parduotuvėje žąsinas tave kapoja.
Senų žmonių akys nujaučia atgimimą
plastmasinė bulvė Lietuva kraujyje teka.

Prasimanysime didelį,
visiškai kitokį
taką.

Ritmo nėra, sniegas netirpsta,
lietus nedžiūva,
debesys nepraplaukia laivais į
užsienius,
Vien tik išprotėjusiu
balsu spiegia
tylaus praeivio viduje,
kai prasilenkiu ir pažiūriu į akis,
kai tu pažiūri,
kai pažiūri į tave

Jaunas buvai, ožių neganei.
Tau pasakų neskaitė ekranai,
reklamos, sintetinė riešutų duona
ir pramonės dievų miškas -
žydi nuostabiausios aguonom

Dabar - tavo laikas,
dabar tu Lietuva,
dabar tu purvas ir tu mano šeima

Vizgina šunys uodegas,
ilgas aukštas noras
atrodo kaip nuodėmės,
tačiau kiekvienas žodis užuodžiamas
plačiais žilais plaukais kvepia.

Tautiška juosta surištos rankos
ant akmenų klupint.
Labas,
labas
dienos racionalizavimo kritikės
ir
pasąmonės veiksmo patrankos.

Kanopos tyliai tarška žodžius,
medžiai lapais laižo
veidus naujus.