Sugrąžinimas

pilkas vasario dangus
užgula snaudžiantį miestą
sutupia sapnai
ant seno alksnio šakų
praplešiu skausmo uždangą
už jos tiek daug veidų
jų šypsenos
lyg porceleno gėlės
subyra krisdamos į tamsą
dar vienas žingsnis
žvilgsnis vienas dar
ir nusileidžia uždanga
ir vėl į skausmo tamsą
ten kur vysta gėlės