Sąžinės balsas

Tada tai buvo Lietuva,
kovot kiekvienas vis norėjo,
sunkiai suprasdami už ką,
jie krisdavo ne tik prieš vėją,
na, o dabar gyvenk ir žvenk,
norėtūsi surikti garsiai,
nors ir laisvi eiliuojame kaip paukščiai,
be pusryčių atsikeliame,
ironiškai šypsodamiesi.

O tas kas ėjo ir išliko,
dabar keiksnoja daug daugiau, gi nei tada,
prisiminimais alkį bando numalšinti,
sena nuskurusi dalia.

Visi kas ką tada dar darė,
dabar svetur gyvena sau,
tikėkimės jie gal sugryš,
primindami poetų giesmę,
o Lietuva, aš tau skolingas nelikau!